Patiko kūrinio pavidalas (na, kuo ne tornado? :) ) ir toks netikėtas jo pagrindas (Tu).
Dėl apkaltos abstraktumu nesutinku: kokios abstrakcijos jausmuose, kai ilgesys, kai mano Tu (nejau dar privalu nurodyti konkretybę vardu :) )
Geras ir jausmingas kūrinys.
Nedrąsiai atsiskleista.
Meilės badas - ilgesys mylėt, ( reikia tik subjekto, ilgesys subjekto, kuris stimuliuotų meilės būseną, lyriniame herojuje Citata >>>> " Mano ilgesys -
nenumaldomas
laukimas - ... ... ... ... ... ... ...
------------
Tu."
Kūrinyje lyrinis herojus meilės badas - alkanas meile Citata >"Mano ilgesys - džiaugsmo spindulys ištroškęs, kaitros paliestas žiedas stiebiantis versmėn, "
-------------------
Tu."
Lyrika; neryški - perskaičiau ir pamiršau, nieko originalaus, nieko naujo, tema labai jau įprasta ir įprastai sprendžiama, t.y. plėtojama stereotipiškai, Na kad jau "mano ilgesys,mano meilė... tai...," paskui suminimi visi žavūs reiškiniai esantys gamtoje,(kuriems niekas nėra visiškai abejingas, reiškia stimuliuoja žavesio pajautimą, ir asociaciją, išnirus vaizdui fantomui, apšviesto žiedo, bitės ropinėjančios jame,ir t.t.) na ir ant galo pridedamas Tu; kiekvienas skaitytojas turi savo "fantomą" susikurtą vaizduotėje, kurį sutikus gyvą. o tiksliau sutiks subjektą gyvenime atitinkantį tą fantomą, kurio žmogus iki galo negalėtų apibrėžti, nes meilei būdinga ir paslaptis, poreikis paslapčiai, tai gi sutikus tokį fantomą gyvu subjektu yra pasakoma TU. analogiška skaitytojas skaitydama kūrinį kiekvienas mato savo susikurtą fantomą, jie skirtingi; ( kada subjektas gyvas žmogus pradeda išslysti ir nebeatitikti fantomo, yra brukamas į tą rėmą, o jei neįsibruka tada prasideda kito pobūdžio lyrika, uri yra taip pat stereotipas temoje > "tu sudaužei mano jausmus" tu sudaužei man širdį, sudrisko žiedas šalnos pakastas, išleido paskutinį atodūsį ir parudavo, pačiame žydėjime, ak... ne jis;) ir t.t. tada jau nebe Tu.) visada ilgesyje yra viltis, kad jis yra ir bus tas fantomas, Ilgesys pats maloniausias etapas, tikimybė, kad taip nebus. "fantomas materializuosis" LYGIAI TOKIU PRINCIPU, skaitydamas svetimą eilėraštį, matai savo fantomą, tą Tu; tokiu efektu kuriami kūriniai nėra banalūs, bet jie yra neoriginalūs, jų daug, ir dėl tos priežasties, perskaičiau ir pamiršau. neįsimintinas, įprastas, neoriginalus, dažnai besikartojanti ilgesio tema vystoma būtent taip, stereotipiškai: Tu. Žiedas, spindulys, versmė gaivos sausroje ir t.t. ir Tu.
Kas liečia skambėjimą skaitant kliuvinių nėra; normaliai.
AŠ NE BUITINU, TIK NEBANALINU, kūnas yra kūnas, jis neatsiejamas, kaip ir buitis, kuri turi būti paduota pakylėtai, virš kasdienybės, bet jokiais būdais neturi būti atsieta nuo realaus gyvenimo kaip blogis, kada atsitinka taip, eilės palaipsniui tampa paviršutiniškos, tuščios, ir galiausiai banalios neprasmingos - beprasmės, saldžios persaldintos.
visumoje, o šiaip tai čia stereotipiška padori lyrika. perskaičiau ir pamiršau. (mano nuomone, ir labai labai išsamiai.)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žuvėdra
Sukurta: 2007-04-25 15:52:36
O Aš Radute, nieko nepasigedau. Man labai gražu. Sekmės.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-21 22:04:50
Patiko kūrinio pavidalas (na, kuo ne tornado? :) ) ir toks netikėtas jo pagrindas (Tu).
Dėl apkaltos abstraktumu nesutinku: kokios abstrakcijos jausmuose, kai ilgesys, kai mano Tu (nejau dar privalu nurodyti konkretybę vardu :) )
Geras ir jausmingas kūrinys.
Nedrąsiai atsiskleista.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-21 15:39:03
trūksta savitumo. ir per daug abstraktu.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-04-21 07:49:40
labai "tikroviškas", mielas, iš širdies išrašytas momentas, kuriame visko po truputį tikrai gražaus ")
Anonimas
Sukurta: 2007-04-21 11:47:49
aš į tave, tu į mane,
dviejų širdžių ištikima draugystė, jokių kliūčių nepaiso kelyje Šekspyras.
jausminga, žavu ir tarsi sklandantis ore tekstukas ;)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-04-21 13:56:26
Meilės badas - ilgesys mylėt, ( reikia tik subjekto, ilgesys subjekto, kuris stimuliuotų meilės būseną, lyriniame herojuje Citata >>>> " Mano ilgesys -
nenumaldomas
laukimas - ... ... ... ... ... ... ...
------------
Tu."
Kūrinyje lyrinis herojus meilės badas - alkanas meile Citata >"Mano ilgesys - džiaugsmo spindulys ištroškęs, kaitros paliestas žiedas stiebiantis versmėn, "
-------------------
Tu."
Lyrika; neryški - perskaičiau ir pamiršau, nieko originalaus, nieko naujo, tema labai jau įprasta ir įprastai sprendžiama, t.y. plėtojama stereotipiškai, Na kad jau "mano ilgesys,mano meilė... tai...," paskui suminimi visi žavūs reiškiniai esantys gamtoje,(kuriems niekas nėra visiškai abejingas, reiškia stimuliuoja žavesio pajautimą, ir asociaciją, išnirus vaizdui fantomui, apšviesto žiedo, bitės ropinėjančios jame,ir t.t.) na ir ant galo pridedamas Tu; kiekvienas skaitytojas turi savo "fantomą" susikurtą vaizduotėje, kurį sutikus gyvą. o tiksliau sutiks subjektą gyvenime atitinkantį tą fantomą, kurio žmogus iki galo negalėtų apibrėžti, nes meilei būdinga ir paslaptis, poreikis paslapčiai, tai gi sutikus tokį fantomą gyvu subjektu yra pasakoma TU. analogiška skaitytojas skaitydama kūrinį kiekvienas mato savo susikurtą fantomą, jie skirtingi; ( kada subjektas gyvas žmogus pradeda išslysti ir nebeatitikti fantomo, yra brukamas į tą rėmą, o jei neįsibruka tada prasideda kito pobūdžio lyrika, uri yra taip pat stereotipas temoje > "tu sudaužei mano jausmus" tu sudaužei man širdį, sudrisko žiedas šalnos pakastas, išleido paskutinį atodūsį ir parudavo, pačiame žydėjime, ak... ne jis;) ir t.t. tada jau nebe Tu.) visada ilgesyje yra viltis, kad jis yra ir bus tas fantomas, Ilgesys pats maloniausias etapas, tikimybė, kad taip nebus. "fantomas materializuosis" LYGIAI TOKIU PRINCIPU, skaitydamas svetimą eilėraštį, matai savo fantomą, tą Tu; tokiu efektu kuriami kūriniai nėra banalūs, bet jie yra neoriginalūs, jų daug, ir dėl tos priežasties, perskaičiau ir pamiršau. neįsimintinas, įprastas, neoriginalus, dažnai besikartojanti ilgesio tema vystoma būtent taip, stereotipiškai: Tu. Žiedas, spindulys, versmė gaivos sausroje ir t.t. ir Tu.
Kas liečia skambėjimą skaitant kliuvinių nėra; normaliai.
AŠ NE BUITINU, TIK NEBANALINU, kūnas yra kūnas, jis neatsiejamas, kaip ir buitis, kuri turi būti paduota pakylėtai, virš kasdienybės, bet jokiais būdais neturi būti atsieta nuo realaus gyvenimo kaip blogis, kada atsitinka taip, eilės palaipsniui tampa paviršutiniškos, tuščios, ir galiausiai banalios neprasmingos - beprasmės, saldžios persaldintos.
visumoje, o šiaip tai čia stereotipiška padori lyrika. perskaičiau ir pamiršau. (mano nuomone, ir labai labai išsamiai.)