Aš nepamiršiu nieko niekad...
Gyvenimą išbandęs vėl sugrįšiu,
Išpuoselėjęs atradimų džiaugsmą,
Kaip Tu, dabar - aš dar labiau ilgėsiuos....
Sugrįžęs paprašysiu dovanot už skausmą,
Kuriam buvau tave pasmerkęs ir palikęs,
Už neviltis ir tuos brangius prisiminimus,
Kurie mane lig šiol labai labai kankina...
O ar atleisti Tu išmoksi už savo ašaras,
Už liūdesį, kurio aš nekenčiu lig šioliai,
Už akmenis debesyse ir negrįžusius paukščius.
Už svajones, kurios sudužo nepakilę skrydžiui ...
Žinoki - prarasdami išmokstam džaiugtis,
Kentėdami išmokstame atleisti ir šypsotis,
Palikdami ir neišduodami mokomės bendrauti,
Bandydami suprasti kitą - išmokstame gyventi...
Gyvename kol mokomės, kol mūsų nepamiršta...
O mylime? ... - Tu juk geriau pati žinai kodėl ... :)
Anonimas
Sukurta:
2007-03-31 18:09:17
labai lyriškas ir nostalgiškas, tačiau šiek tiek banalus, nes rašai apie jausmus tais pačiais įvaizdžiais kaip ir kiti (skausmas, juodi debesys, jūra, laivelis), paieškok ko nors originalesnio ir tema nušvis kitomis spalvomis.
ps. jei rimuoji, stenkis išlaikyti ir ritmą, nes kai kur jis sušlubuoja.
pps. visvien --> vis vien
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): _saulute_
Sukurta: 2007-04-01 21:00:45
Aciu jums :*
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2007-04-01 11:57:34
visiškai pritariu Tikram Dearniui, jaučiasi toks lyg ir maironiškas saldumas
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-31 22:13:20
Šiek tiek saldoka ir sentimentalu. Tačiau sveikintina, kad autorė mėgina kurti. Lieka pėdsakas...
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-03-31 21:13:39
daug skausmingo ilgesio
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-03-31 20:17:00
Ne vis vien...
Aš nepamiršiu nieko niekad...
Gyvenimą išbandęs vėl sugrįšiu,
Išpuoselėjęs atradimų džiaugsmą,
Kaip Tu, dabar - aš dar labiau ilgėsiuos....
Sugrįžęs paprašysiu dovanot už skausmą,
Kuriam buvau tave pasmerkęs ir palikęs,
Už neviltis ir tuos brangius prisiminimus,
Kurie mane lig šiol labai labai kankina...
O ar atleisti Tu išmoksi už savo ašaras,
Už liūdesį, kurio aš nekenčiu lig šioliai,
Už akmenis debesyse ir negrįžusius paukščius.
Už svajones, kurios sudužo nepakilę skrydžiui ...
Žinoki - prarasdami išmokstam džaiugtis,
Kentėdami išmokstame atleisti ir šypsotis,
Palikdami ir neišduodami mokomės bendrauti,
Bandydami suprasti kitą - išmokstame gyventi...
Gyvename kol mokomės, kol mūsų nepamiršta...
O mylime? ... - Tu juk geriau pati žinai kodėl ... :)
Anonimas
Sukurta: 2007-03-31 18:09:17
labai lyriškas ir nostalgiškas, tačiau šiek tiek banalus, nes rašai apie jausmus tais pačiais įvaizdžiais kaip ir kiti (skausmas, juodi debesys, jūra, laivelis), paieškok ko nors originalesnio ir tema nušvis kitomis spalvomis.
ps. jei rimuoji, stenkis išlaikyti ir ritmą, nes kai kur jis sušlubuoja.
pps. visvien --> vis vien