Pelėda,
Vien šis eilėraštis kaip jūra--
Ne, ji nesako niekad - pavargau...
O kartais baltas šerkšnas širdį duria,
Kad gimtų Jūra Ši, Šviesus Žmogau...
Anonimas
Sukurta:
2007-03-05 16:02:26
am, Jūs nugaros nepasitempkit,
oi kiek daug aplink sunkumo, gal
geriau kelkit ką galit, o ko negalit
tai jau paglabos prašykit, padėsiančių
tikrai atsiras :P
tekstas tai toks ekspromtinis man pasirodė,
kaip apmąstymų. :)
savitai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sniega
Sukurta: 2007-03-06 09:46:38
Na pabaiga tai labai jau taikli.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-05 23:34:55
Prasminga ir stipri kūrinio pabaiga.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-03-05 20:38:45
Pelėda,
Vien šis eilėraštis kaip jūra--
Ne, ji nesako niekad - pavargau...
O kartais baltas šerkšnas širdį duria,
Kad gimtų Jūra Ši, Šviesus Žmogau...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 16:02:26
am, Jūs nugaros nepasitempkit,
oi kiek daug aplink sunkumo, gal
geriau kelkit ką galit, o ko negalit
tai jau paglabos prašykit, padėsiančių
tikrai atsiras :P
tekstas tai toks ekspromtinis man pasirodė,
kaip apmąstymų. :)
savitai
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-05 09:17:36
Sunku, kai apima tokia būsena. Bet tai ne kūno nuovargis. O kodėl pavargsta siela?..
Labiausiai įstrigo paskutinės dvi eilutės:
Eilėraščių tiek daug,
O kuriančių - nei vieno...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 13:43:51
skaudus prasmės nebuvimo suvokimas. o gal tik prasmės sunkumo suvokimas.