Man iš tiesu labai patiko, aš jame radau prasmę, gal but tu ir ne apie tai galvojai rašydama, bet tame mažame vaike aš pamačiau žmogutį kuris gyveną manyje ir kuri turiu mylėti, jei noriu išmokti gyventi taigi senoji aš turbut turiu numirti, kad gimčiau nauja ir mylinti gyvenimą.Ačiū tau, tu nerealiai rašai, iki tavo kūrybos ištiesu daug kam dar reikia priaugti, mūsų kartai ko gero tai nepasiekiama, jei tau trylika metų tuomet tu naujas žmogus ko gero indigo.Bent jau man taip pasirodė perskaičius tavo kūrybą.

Pirmiausia labai daug klaidų, tiek rašybos, tiek skyrybos. Be to, visiškai nemotyvuota pabaiga, taip ir nesupratau, kodėl tas žmogus tapo laimingas, ar kodėl paskutinįsyk. Jis čia numirė? jei taip, tai kodėl? Pavargo plaukdamas ir gelbėdamas vaiką? O ko jis antrąkart tada krito į tą vandenį? Matai, taip vos ne kiekvienam sakiniui galima po klausimą iškelti. Stilius nėra sklandus, dažnai užsikerta skaitant, mintys irgi ne itin rišliai sudėliotos. Panašu į eskizą. Neatsiskleidžia nė vienas charakteris, nėra idėjos, nėra pagrindinės minties. Sakyčiau, ore kybantis tekstas. Nežadina minčiu, ką jau sakyti apie vaizduotę. Sėkmės tobulinant.