Poeto kelias, tai – pats poetas...
Ne kelias jį nuves, o jis kitus,
Pasirinktasis kelias tai – tik du keliai,
vienas į save, o kitas žmonėse.

Žmogaus natūra juk yra tokia,
savas mintis jis priima lengvai,
o tavo mintys ieško kituose takelio,
kai tavo kelias prasideda ir pasibaigia tavyje.

Reikės surasti kelią sau į širdį,
žmonių mintimis išmokti išsakyti,
pamiršti tai, kas rūpi tik vaikystėj,
sunkiausia bus išsižadėt savęs numirus.

Reikės savoj širdy atrasti ir išjausti
tai, ką norėsi pasakyti tu kitiems,
Reikės išmokti girdėti savas mintis
kitų lūpose sulaužytas, sugrįžusias pasiguosti

Numirus poeto kelias ves toliau...
Ne kelias jau jį ves, o keliai į jį,
Jei buvo, kas tave ištrintą kopijavo,
Tu dar ilgai gyvensi mūsų eilėse...

trūksta rimo/ritmo. kalbi apie opius dalykus, tačiau per garsiai. ar supranti, ką noriu pasakyti, tu apie tą patį kalbėk ne tiesiogiai, pvz., ne "aš einu namo", o "saulės kelias veda mano širdį" čia grubus pavyzdys. bet nereikia visko tiesiogiai iškloti. beje, dėk lietuviškus brūkšnius.
lengviai>>> lengvai

pamastymai

Ne viskas patiko, kas sueiliuota kūrinyje. Darbas pateiktas "neskaniai", ir panašu į , kaip jau išreikšta, postringavimą. Šiek tiek įdomesnis pirmasis eilio posmas. Likusieji - pakankamai pilki ir nedaug ką duodantys kūriniui.
Tikėjausi daugiau išieškojimų, minties netikėtumų, šviežių minčių ir netikėto požiūrio į poetą kaip žmogų ir kūrėją.
Pasigedau originalių įvaizdžių, o ne vien abstrakčių eilučių...
Tikiuosi kitame tavo kūrinyje bus daugiau naujovių, o tekstas rimtai pretenduos į meniškai užbaigtą tekstą.