Žmonija nugyveno tūkstantmečius, bet vis dar negeba pasimokyti iš istorijos. Kažin, ar kada pasimokys. Šiurpstantis pernykštėmis smilgomis apaugęs laukas sukrečia savo stipriu ir taikliu emociniu dūriu.

Paskutiniai posmai nukelia prie pačio egzistencinio dugno. Vaizdinys, kai springstama „dar turimos duonelės trupiniais“, o laukas neartas, yra be galo stiprus. Pavadinimą ir leitmotyvą apibendrinanti frazė – „Nesusipratusius, kad nemaitina parakas ar auksas“ – veikia kaip negailestingas nuosprendis civilizacijai, pamiršusiai tikrąsias išlikimo vertybes.