Įvykiai rutuliojasi labai dinamiškai. Veiksmo perjungimas tarp Romos, džiunglių bei Pekino išlaiko įtampą. Skaitydama neturėjau kada nuobodžiauti. Senatoriaus Julijaus sprendimas paaukoti savo dukrą Juliją ir Gajaus ciniškas to įvertinimas „Tu esi tikra gyvatė, Julijau... Tikras Romos senatorius“ yra viena stipriausių ir emociškai tamsiausių šios dalies vietų. 

Tekste pasitaiko angliškos struktūros posakių ar tiesioginių vertinių: „pakeisti naratyvą“ (geriau „pakeisti versiją, nukreipti kalbas“), „ištrinti mus iš dangaus“.

„Julija nukrito ant kelių į purvą... ašaroms maišantis su džiunglių lietumi“  labai dažnai sutinkamas vaizdas. Kadangi Julija yra techniškai pasirengusi ir stipri veikėja, jos palūžimas galėtų būti pavaizduotas kitaip (pavyzdžiui, sustingusiais pirštais virš klaviatūros ar staigiu kvėpavimo permušimu), o ne scenine trauma purve.

„Mano žaidimas tik prasideda“ (Generolas Žu) – chrestomatinė piktadario frazė. Veikėjas skambėtų kur kas grėsmingiau ir gyviau, jei tiesiog pasakytų kažką pragmatiško arba išvis nevaidintų teatrališkumo.

Susišaudymas „Juodojo drakono“ štabe vyksta kiek per lengvai. Patarėjas Vangas ateina su 10 gvardiečių, pusė iš jų, pasirodo, esą išdavikai, kilus susišaudymui paleidžiamas plazminis užtaisas, o Žu paprasčiausiai sėda į asmeninį raketinį keltuvą ir išskrenda. Tokiai aukšto lygio bazei viskas vyksta pernelyg chaotiškai ir greitai – atrodytų, kad aukščiausios valstybės struktūros neturi jokios rimtesnės apsaugos ar procedūrų.