Rudeninis jubiliejus užkrečia nevienprasmiškomis nuotaikomis.

Po gimtadienio / Išgyveno kaktusas / Ir dar vienas
Šmaikščiai ironiškas vaizdas – po šventės lieka ne tik kaktusas, bet ir neįvardytas dar vienas – gal nukentėjusysis, o gal pats jubiliatas / -ė, permąstant kaktusą metaforiškai, gi spygliai saugo tai, kas viduje jautru.
*
Nesimiega / Naktiniuose skaitymuose / Tavo eilės
Nakties tyla, nemiga, skaitymas ir tavo eilės susilieja į artumo bei ilgesio išgyvenimą.
*
Einu namo / Kažkas sliūkina iš paskos / Vis ne viena
Neaiškus tas palydovas iš paskos – metaforiškai gali būti ir baimė, ir prisiminimas, ir pats (gyvenimo) rudens tamsėjimas. Kažkas sliūkina kuria slogumo nuotaiką, pasijauti vienatvės ir nerimo priešpriešoje.
*
Dviese / Ant jubiliejinio suolo / Ir ruduo
Šiame haiku telpa ir sulauktas jubiliejus, ir prabėgęs laikas, ir išlikimas dviese, ir tai, kas neišvengiamai ateina po šventės, ruduo – ne tik metų laikas, bet ir bendro gyvenimo metafora.
Visi išgryninti tiek, kiek reikia, visuose juntamas akimirkos tikrumas.

Trečias – liuks