Taip švariai išgryninta, kad kiekvienas dvieilis skatina skaityti jį kaip Tao meditaciją – per daiktą ar reiškinį į vaizdą, nuo vaizdo į tylą, iš tylos – į būties apmąstymus.
Kaip vežimo tekinis sukasi aplink savo ašį, taip ir gyvenimas juda: ateina–praeina, kyla–leidžiasi, prasideda–baigiasi. Tik leisti tam vyksmui tekėti, išliekant arti savosios ašies – ramiai, natūraliai.
Patvorio žolė, per daug nepastebima, auga sau pakraštyje savaime. Ir visai nesvarbu vikšrui, kur vyksta jo virsmas – jis (virsmas) vyksta per patį pelėdgalvio vikšrą.
Galima pagalvoti, visai nesvarbu ir žmogui, kur vyksta jo gyvenimas – mieste ar kaime, tarp žmonių ar vienumoje, patogumuose ar sunkumuose. Gyvenimas vyksta per patį žmogų – per jo patirtis, pasirinkimus, pokyčius.
Gyvybė gimsta kraujo tekėjime, tėkmėje, iš tėkmės, iš širdies gimsta ir kūrybinis įkvėpimas, ir visas gyvenimas.
Subtilus pastebėjimas už pilko – bespalvis laikas. Daug telpa į pilką ir į tai, kas už jos. Gali būti, kad po slogių įvykių, niūrios pilkos kasdienybės tęsiasi laikas, kuris jau nebesukelia jokių ryškių pojūčių, tampa bespalvis, tuščias, iš tai gal ir beprasmiškos mintys.
potvynio baimė / žodžio ugnyje – baimė nesuvaldyti emocijų, prarasti kontrolę prieš tariant skausmingai išgyvenamą žodį, kuris gali deginti, žeisti, bet kartu galbūt ir atskleisti tiesą. Tarp užliejančių jausmų (potvynio) ir deginančios žodžio galios – iš tiesų stipri vidinė kova.
nieko nebuvo / angele sarge – tarsi atoslūgis po prieš tai buvusio dvieilio, taip švelniai mainosi neigimas, prisipažinimas, o gal nuraminimas, kreipiantis į saugantį asmenį, sąžinę ar kažką, kas viską mato.
Žavus ciklas. Buvo įdomu prie kiekvienos poetinės užuominos stabtelti. Ačiū.
Cikle susiduria visiškai priešingi elementai, kurie vienas kitą maitina ir naikina: vanduo (potvynio baimė), ugnis (žodžio ugnyje), kraujas (skystis/gyvybė) ir spalvos stoka (pilkas / bespalvis). Tekstas itin tankus – čia nėra nė vieno atsitiktinio, nereikalingo žodžio. Penktoji dalis („potvynio baimė / žodžio ugnyje“) sukuria nuostabią įtampą: žodis dega, bet kartu bijo būti užlietas. Puiki poetinio įkvėpimo ir pažeidžiamumo metafora.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2026-09-18 11:01:31
Taip švariai išgryninta, kad kiekvienas dvieilis skatina skaityti jį kaip Tao meditaciją – per daiktą ar reiškinį į vaizdą, nuo vaizdo į tylą, iš tylos – į būties apmąstymus.
Kaip vežimo tekinis sukasi aplink savo ašį, taip ir gyvenimas juda: ateina–praeina, kyla–leidžiasi, prasideda–baigiasi. Tik leisti tam vyksmui tekėti, išliekant arti savosios ašies – ramiai, natūraliai.
Patvorio žolė, per daug nepastebima, auga sau pakraštyje savaime. Ir visai nesvarbu vikšrui, kur vyksta jo virsmas – jis (virsmas) vyksta per patį pelėdgalvio vikšrą.
Galima pagalvoti, visai nesvarbu ir žmogui, kur vyksta jo gyvenimas – mieste ar kaime, tarp žmonių ar vienumoje, patogumuose ar sunkumuose. Gyvenimas vyksta per patį žmogų – per jo patirtis, pasirinkimus, pokyčius.
Gyvybė gimsta kraujo tekėjime, tėkmėje, iš tėkmės, iš širdies gimsta ir kūrybinis įkvėpimas, ir visas gyvenimas.
Subtilus pastebėjimas už pilko – bespalvis laikas. Daug telpa į pilką ir į tai, kas už jos. Gali būti, kad po slogių įvykių, niūrios pilkos kasdienybės tęsiasi laikas, kuris jau nebesukelia jokių ryškių pojūčių, tampa bespalvis, tuščias, iš tai gal ir beprasmiškos mintys.
potvynio baimė / žodžio ugnyje – baimė nesuvaldyti emocijų, prarasti kontrolę prieš tariant skausmingai išgyvenamą žodį, kuris gali deginti, žeisti, bet kartu galbūt ir atskleisti tiesą. Tarp užliejančių jausmų (potvynio) ir deginančios žodžio galios – iš tiesų stipri vidinė kova.
nieko nebuvo / angele sarge – tarsi atoslūgis po prieš tai buvusio dvieilio, taip švelniai mainosi neigimas, prisipažinimas, o gal nuraminimas, kreipiantis į saugantį asmenį, sąžinę ar kažką, kas viską mato.
Žavus ciklas. Buvo įdomu prie kiekvienos poetinės užuominos stabtelti. Ačiū.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2026-09-17 18:25:05
patiko penktasis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-09-17 17:58:53
Cikle susiduria visiškai priešingi elementai, kurie vienas kitą maitina ir naikina: vanduo (potvynio baimė), ugnis (žodžio ugnyje), kraujas (skystis/gyvybė) ir spalvos stoka (pilkas / bespalvis). Tekstas itin tankus – čia nėra nė vieno atsitiktinio, nereikalingo žodžio. Penktoji dalis („potvynio baimė / žodžio ugnyje“) sukuria nuostabią įtampą: žodis dega, bet kartu bijo būti užlietas. Puiki poetinio įkvėpimo ir pažeidžiamumo metafora.