Eilėraštyje tyli elegija – rudeninis paukščių išskridimas pavaizduotas ne kaip mirtis ar pabaiga, o kaip laikina, iškilminga „fiesta“, kurioje medžiai tampa žiūrovais, mojuojančiais išskrendančiam orkestrui. Kūrinyje esanti šiluma ir atviras prašymas sugrįžti rodo ypatingą, beveik giminystės santykį tarp žmogaus ir išskrendančių paukščių, paverčiantį paprastą gamtos reiškinį dvasiniu laukimu.

Nedėčiau kabučių pirmam žodžiui, mesčiau lauk bent jau pirmus dviejų eilučių brūkšnius.