Smagu, kai kiekvienam tenka jos lopinėlis.

sulaužom šiuo atveju man prilygsta kalėdaičio dalinimui per Kūčių vakarienę.

Ir man dvejopai. Vienaip – dalinam tą meilę, skalsiai, po trupinį, bet visiems.
Kitaip – sulaužom, klaidingai vildamiesi, kad tai dalinama, kad tos skeveldros kažko vertos. O ne – meilė – tai visuma, kad ją pajaustum tik visą. 
Man labiau patiktų pirmas variantas. 
Gera miniatiūra, kuri verčia pagalvot. 

Poetinis blyksnis, kurį galima perskaityti net dvejopai.
sulaužom meilę… – galbūt sudaužom ją per skausmą tam, kad išsaugotume bent tai, kas joje buvo gražiausia. O kas lieka po sudužimo – prisiminimų akimirkos – lyg trupiniai.
Bet galima skaityti ir kitaip:
sulaužom meilę... po skalsų trupinį ir dalinamės ja taip taupiai, kad jos užtektų ilgam.
O paskutinė eilutė netikėtai perkelia į rudenėjančios gamtos vaizdinį ir atveria dar vieną potekstę – ant rudenėjančios žolės meilės trupinys nukrinta rasos lašu, kuriame, rodos, telpa visas pasaulis, gal net ašara.
Žavus blyksnis, įtaigus pavadinimas daug apjungia.