Itin aktuali, skaudi ir šiandienos pasaulyje labai atpažįstama paauglio vidinės izoliacijos bei pasitraukimo (vadinamosios „ekrano kartos“ vienatvės) tema. Eilėraštis labai taikliai užfiksavo tai, kas šiandieninėje psichologijoje vadinama atsiribojimu nuo pasaulio (kai jaunas žmogus slepiasi tamsoje, ekrano šviesoje, bijo išorinio pasaulio ir bendravimo). Atsisakymas atlikti paprastus buities darbus („Kambario aš šluot nemoku / Ir gaminti aš nenoriu“) ir maitinimasis „atgaivintu“ maistu nėra tiesiog tinginystė – tai emocinio depresyvumo ir apatijos požymiai.

Eilėraščio didžiausia jėga – liūdnas atvirumas. Jeigu norisi jį paversti dar stipresniu kūriniu, vertėtų peržvelgti pirmo posmo paskutinę eilutę (apie šunį) ir trečiojo, ketvirto posmo rimavimą, kad visas tekstas skambėtų vienodu, nepertraukiamu ritmu.

Eilėraštis teisingai apibudina paauglystę. Visais laikas paugliai yra paaugliai ir jiems būdinga atsiriboti ieškant tapatybės ir juos kamuoja emociniai svyravimai. Buvo knygos, dabar kompiuteriai. Kantrybės mums, mažiau pamokslų.