Laikas ir gyvenimas... Paliekame savo pėdsakus, juos toliau pratęsia mūsų palikuoniai. Gilus kalbėjimas.

Eilėraštis nuosekliai veda per pagrindinius gyvenimo etapus kartu su Laiku, kuris tarsi skaito tavo gyvenimą kaip knygą. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis – vaikystė, jaunystė, brandos metai, senatvė – panašiai atsikartoja su savąja prasme. O visa istorija tampa graži, kad save sutinki išdalinti geruoju; ir žmogus tampa gražus tada, kai geba save atiduoti kitiems. Ir dar daugiau – kiek savęs atiduosi kitiems, tiek ir paliksi prasmės. Tik sutarti su Laiku. Kaip ramu, kai susitari tu su Laiku – nelieka nei maišto prieš senatvę, nei sumaišties – vien susitaikymas, nes gyvenimas tęsiasi per kitus, per perduotą gyvybę, vertybes, meilę. Svarbiausios ir įsimintinos gyvenimo prasmės sugulė į eilėraštį – tarsi kelrodis dar ieškantiems gyvenimo prasmės.

Brandus suvokimas, kad žmogus nenyksta be pėdsako – jo gyvenimo linija tęsiasi vaikuose („kraujyje“). Tai suteikia visam tekstui taurumo ir vidinės ramybės.  Talpus ir prasmingas eilėraštis.