Perskaičiau vienišo žmogaus buvimą svetimame mieste, kai aplink atrodo ir įprastai gražu, ir mandagus (taisyklingų dikcijų), toks, koks ir turi būti rūpestis, ir rodos ramu, bet vis tik ne sava... skersvėjis atneša tariamą rūpestį, ramybė taip pat tik tariama. Veikiausiai atkeliauta su savuoju skausmu, kuris, kur bebūtum, ima viršų. Išorėje – šešėliai, skersgatviai, šlamesys, tango, vakarėjimo ramybė, bet viduje – vien tirštas skausmas. Eilėraštyje vaizdingai ir nuosekliai perteikiama tariamos ramybės nuotaika iki paskutinių dviejų eilučių, kuriose skausmas sunkus kaip švinas, persmelkiantis širdį. Pajaučiama stipri priešprieša tarp fono ir vidinės dramos. Pavadinimas persišaldymas man pasirodė gal šiek tiek „nutolęs“, nes paskutinės dvi eilutės labiau išryškina skausmą nei persišaldymo būseną. Bet gali būti, kad tai priklauso nuo interpretacijos.