Teksto metmenys ir ataudai – besąlygiškas ilgesys to, ko neturi. Ne daiktų, ne nuotykių, o dvasinio komforto. Tai nėra vaikiškas eilėraštis apie paukštelius. Diptichas liudija stiprų autorės debiutą šioje svetainėje, su kuo ir sveikinu.
Žavi ir dėmesį patraukia gilios emocinės potekstės: užuomina apie mamą padangėje ir bausmės jausmą. Diptichas alsuoja asmeniniu išgyvenimu, bet išvengiama dienoraštinio naivumo.
Ką galima taisyti, tobulinti? Reikia tik kantrybės – po metų kitų autorė pati pastebės, ką galima geriau, stipriau, įtaigiau, o gal net ir nustebs, kad pačioje savo kūrybinio kelio pradžioje taip sugebėjo kurti.
Sėkmingų bandymų, Fėja!
Norisi pagirti už šį diptichą – pasirinkta paralelių (mergaitės ir paukščio) struktūra yra labai graži, o pati idėja apie abipusį ilgesį to, kas nepasiekiama, turi stiprų filosofinį užtaisą. Kūrinio idėja (noras susikurti „dangų žemėje ar pievas debesyse“) yra gili ir artima kiekvienam, ieškančiam savo vietos pasaulyje. Labai džiugina ir tai, kad tekstas nenuobodus, jame ieškoma gyvo santykio su Kūrėju, Tėvu, o klevo įvaizdis abiejose dalyse veikia kaip gražus, jungiantis žemiškos išminties taškas.
Visi danguj plunksnuoti, visi – tik aš ir mes... Visi viršun keliauja, nieks jūroje neskęs.
Frazė „visi – tik aš ir mes“ logiškai painioja skaitytoją (jei visi plunksnuoti, kodėl „aš“?). Eilutė „nieks jūroje neskęs“ atrodo pritempta tik tam, kad susirimuotų su „mes“.
Jau vien pavadinime Sparnai neša aukštyn ir žemyn kokia taikli ne tik skrydžio, bet ir besikeičiančių būsenų metafora – tai pakilimas, lengvumas, įkvėpimas ir viltis, tai nusileidimas, nuovargis, abejonės , liūdesys… išties mūsų vidinis pasaulis pulsuoja bangomis.
Eilės parašytos nuo pakrantės žiūrint į atlekiančius paukščius... ir iš dangaus žiūrint į vandenų sroves… tarsi įsikūnijant į paukščio sielą. Įdomus dipticho sumanymas.
Kai eilės parašytos iš tyros ir jautrios širdies, iš stipraus ilgesio tam, ko netenki, nekyla ranka nei gryninti, nei patarinėti, kaip turėtų būti. Geriausias komentaras lieka Santraukoje. Sėkmės kūryboje!
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2026-06-26 12:32:44
Teksto metmenys ir ataudai – besąlygiškas ilgesys to, ko neturi. Ne daiktų, ne nuotykių, o dvasinio komforto. Tai nėra vaikiškas eilėraštis apie paukštelius. Diptichas liudija stiprų autorės debiutą šioje svetainėje, su kuo ir sveikinu.
Žavi ir dėmesį patraukia gilios emocinės potekstės: užuomina apie mamą padangėje ir bausmės jausmą. Diptichas alsuoja asmeniniu išgyvenimu, bet išvengiama dienoraštinio naivumo.
Ką galima taisyti, tobulinti? Reikia tik kantrybės – po metų kitų autorė pati pastebės, ką galima geriau, stipriau, įtaigiau, o gal net ir nustebs, kad pačioje savo kūrybinio kelio pradžioje taip sugebėjo kurti.
Sėkmingų bandymų, Fėja!
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2026-06-26 10:40:45
Norisi pagirti už šį diptichą – pasirinkta paralelių (mergaitės ir paukščio) struktūra yra labai graži, o pati idėja apie abipusį ilgesį to, kas nepasiekiama, turi stiprų filosofinį užtaisą. Kūrinio idėja (noras susikurti „dangų žemėje ar pievas debesyse“) yra gili ir artima kiekvienam, ieškančiam savo vietos pasaulyje. Labai džiugina ir tai, kad tekstas nenuobodus, jame ieškoma gyvo santykio su Kūrėju, Tėvu, o klevo įvaizdis abiejose dalyse veikia kaip gražus, jungiantis žemiškos išminties taškas.
Visi danguj plunksnuoti, visi – tik aš ir mes...
Visi viršun keliauja, nieks jūroje neskęs.
Frazė „visi – tik aš ir mes“ logiškai painioja skaitytoją (jei visi plunksnuoti, kodėl „aš“?). Eilutė „nieks jūroje neskęs“ atrodo pritempta tik tam, kad susirimuotų su „mes“.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2026-06-26 09:38:12
Jau vien pavadinime Sparnai neša aukštyn ir žemyn kokia taikli ne tik skrydžio, bet ir besikeičiančių būsenų metafora – tai pakilimas, lengvumas, įkvėpimas ir viltis, tai nusileidimas, nuovargis, abejonės , liūdesys… išties mūsų vidinis pasaulis pulsuoja bangomis.
Eilės parašytos nuo pakrantės žiūrint į atlekiančius paukščius... ir iš dangaus žiūrint į vandenų sroves… tarsi įsikūnijant į paukščio sielą. Įdomus dipticho sumanymas.
Kai eilės parašytos iš tyros ir jautrios širdies, iš stipraus ilgesio tam, ko netenki, nekyla ranka nei gryninti, nei patarinėti, kaip turėtų būti. Geriausias komentaras lieka Santraukoje. Sėkmės kūryboje!
Moderatorius (-ė): spika
Sukurta: 2026-06-26 09:16:41
Gražios mintys ir geri norai... Sėkmingos kūrybos.