:)


Šiandien jaučiuosi labai skolinga,
kad po kaitros vėsa galiu gėrėtis,
klausytis vakaro garsų, stebėtis,
kaip dangus keičia savo panoramą.

Kaip visada – pasaulio scenoje
baltą spaudžia juoda ir pilka.
Krauju pasrūva vakaro žaros,
o išgyvenusieji skinasi taiką.

Tokia mažytė ir tokia apgaulinga –
ramybės oazė danguje, žemėje:
tai lietūs lyja, tai kulkom sninga,
tai klūpo moterys ir verkia prie kelio.

Nesurasiu paguodos žodžių –
tenka sąžinei kaskart priminti:
šiandien lemta man taikoje gyventi,
kai kiti – už mane – turi mirti.

Ar pakaks tikėjimo, drąsos ir valios,
kai grąžos pareikalaus lemtis?
Te dangaus ir žemės tylios galios
lydi žmogų per kančios naktis.

Aš visada žavėjausi Jūsų poezija, neišimtis ir šios eilės.