Kas įdomiausia šioje dalyje – tai Rutos vidinis konfliktas: noras parodyti pasauliui močiutės meną ir kartu baimė pažeisti jos asmeninį pasaulį. Įsimintini ir subtilūs gamtos vaizdai, perteikiantys moters nuotaikas – pavasaris čia tampa beveik lygiaverčiu pasakojimo veikėju. Žavi ir skaidri mintis – ar galima „tapyti mintimis“, ar menas gali perteikti ne tik vaizdą, bet ir vėją, emociją, būseną.
Pasakojimas vietomis lėtas, kontempliatyvus, kas leidžia skaitytojui kartu su Ruta „įkvėpti“ pavasarį, sustoti ir pajusti. Dialogai trumpi, bet paveikūs – be perteklinių žodžių, todėl tekstas skaitosi lengvai ir įtaigiai.