Laukiau tęsinio, siužetas suintrigavo, ta paslsptis išliko iki galo.
Man patinka tie trumpi, glaustūs sakiniai. Lakoniška, kiek kapota, bet talpu. Daug metaforų, netikėtų, tikslių, vaizdingų. Pagrindinė tema, idėja – gilios. Skaitant tekstas įtraukia,  norisi eit tolyn, tolyn.
Bet pabūsiu priekabi. Greičiausiai tai tik subjektyvi mano nuomonė, bet išsakysiu, nes man pačiai patiktų konstruktyvios pastabos.
Kaip ir pirmoj daly, man daugoka metaforų. Kartais atrodo, kad jos būna tik tam, kad būti, dėl noro perdėm supoetinti.

Kaip pradėjau skaityti, taip ir negalėjau atsitraukti iki pat pabaigos – siužetas vystomas labai patraukliai, kupinas poetiškų aprašymų, išminties ir psichologinių įžvalgų. Svarbiausia – itin aiškiai ir jautriai atskleidžiamos veikėjų vidinės būsenos.
Atsitiktinai, bet turbūt ne be priežasties (kaip gyvenime dažnai nutinka) atskleista Jokūbo gimimo paslaptis, jo sąžinės priekaištai ir Marijos tyli kančia – visa tai giliai paliečia ir kviečia dar kartą įsijausti į jų istoriją bei išgyvenimus.
Tai tikrai talentinga. Ačiū.

Lenkiu galvą prieš Jūsų rašytojo talentą. Nesinori net ką nors daugiau rašyti, kad nesuardyčiau harmonijos.