Kūrinio pavadinimas „Ten debesys mėnulį pakorė“ yra labai gražus, tik nežinau, ar jis turi ką nors bendro su visu kūriniu, nes kūrinys labai ilgas, iš daug dalių (kurių aš neperskaičiau, todėl galiu atsiliepti tik apie šį tekstą).

Šis tekstas turi emocionalų tankį, tektoninį judesį, tik, sakyčiau, jame kovoja dvi stilistikos: viena – įtaigi, poetinė; kita – šiek tiek „mokyklinė“, per daug aiškinanti, išplečianti.
Vietomis būtų naudinga labiau pasitikėti skaitytoju – rodyti, o ne aiškinti. Emocinis krūvis turėtų labiau slypėti tarp eilučių.

Bent jau man taip atrodo – esu tik skaitytojas, ne ekspertas ar koks žinovas.
Dar pridursiu atvirai – bendrai paėmus, man asmeniškai sunku prisiversti skaityti ilgus romanus ar apysakas. Tam, kad skaityčiau, man turi būti įdomi tema, siužetas, ir kūrinys turi „užkabinti“ nuo pat pradžios, išlaikant įtampą ir smalsumą.

Todėl manau, kad kūriniuose, ypač ilguose, labai svarbi yra pradžia – jei ji neužkabins, nesudomins, skaitytojas bus prarastas. O išlaikyti skaitytojo smalsumą ilguose kūriniuose – labai sunku.