Yra gramatinių ir skyrybos klaidų.

įveidrodį → į veidrodį
dusinantintis → dusinantis
minkstą →minkštą

Novelė „Šliužas“ turi stiprų psichologinį potencialą – tai jautrus, subtiliai grėsmingas tekstas apie paslėptą pyktį, moters vidinį nerimą, neapčiuopiamą krizę. Tačiau norint, kad šis įspūdis būtų dar paveikesnis, reikėtų šiek tiek redaguoti – aiškinti struktūrą, sutvarkyti stiliaus nelygumus (daugiau ritminės drausmės, vengti perteklinio detalumo, ypač kai emocija jau aiški), išgryninti stilių, išlaikyti įtampą, kuri šiuo metu vietomis priblėsta.

ŠLIUŽAS
Redaguotas variantas

Valdutė retai sapnuodavo. Užmigdama ji arba iškart įkrisdavo į juodą, gilią nebūties duobę, arba ilgai balansuodavo ties nemigos riba – bet visada tuščiai. Jokių vaizdų, jokių artimųjų veidų, jokių jaunystės skrydžių. Nors... ne. Sapnuodavo. Kaip ir visi žmonės – kasnakt. Tik prabudusi ji dar kelias akimirkas jausdavo sapno poskonį, kuris net neatmerkus akių išsisklaidydavo, ištirpdavo taip ir nesuvokus – kas tai buvo?

Ji buvo pripratusi, kad vyras kasryt pasakodavo savo sapnų serialus, o draugės – pranašiškas naktines vizijas. Ji tik kukliai pridurdavo: „O aš tai turbūt tik miegojau.“ Ir gal tai buvo gerai.

Tačiau tą rytą Valdutė pabudo dusdama. Dar nepraplėšusi akių ji stengėsi suvokti – ar jau bunda? Ar tikrai? Kvėpavimas sunkus, kūnas įsitempęs, o kažkur krūtinėje pulsuoja nenusakoma baimė. Bijodama atsimerkti, ji meldėsi, kad pamatytų pažįstamą pilką miegamojo sieną, komodą su seniai praverta papuošalų dėžute, atremtą į veidrodį paveikslą, kuris taip ir nebuvo pakabintas, ir keletą išsikreipusių veido kremo tūbelių.

Bet jeigu... tai nebuvo tik sapnas?

Jeigu ji atsimerks – ir jie vėl bus čia. Ant grindų, po kojomis, visur, kur tik žengtų žingsnį. Daug jų. Nepakenčiamai daug.

Visą naktį Valdutė sapne trypė šliužus. Gličius, rudus, juodus, lipnius šliužus, šliaužiančius akmenuotu kaimo keliu. Vienas po kito, iš visų kampų, lipantys vienas per kitą. Realybėje ji tiek jų niekad nebuvo mačiusi – vos vienas kitas lysvėje ar ant šaligatvio. Bet čia – begalė.

Ir visgi baisiausia ne tai. Ne jų kiekis, ne jų gleivėtumas. Valdutę išgąsdino pyktis, su kuriuo ji trypė šliužus. Neapykanta, kuria ji spaudė jų kūnus prie akmenų. Ji bijojo savęs – to mėgavimosi, to vos tramdomo smurto, kurio niekada nejautė būdraudama.

Ji pakišo kojas po antklode, instinktyviai patrynė pėdas – lyg bandytų nusivalyti kažkokį nematomą purvą. Kūnu perbėgo šiurpas.

Ir t.t.