Atitraukėte paslaptingą nakties sklendę ir prileidote visokių keistenybių - vaiduoklių medį primėtėte kepurių, lizdų mažoms keistoms gegutėms su vaško karūnėlėmis ir apsunkinote savo širdį... Miela skaityti, tai lyg
pasaka.Nieko keista nematau, jei gali kalbėti pats su savim, tai ko nepasikalbėti su nuosavom gegutėm.
Mes visi esame pilni visokių paukščių, tik ne kožnam pabažnam su jais susikalbėti. Daugiau tokių pokalbių.
Aiškiai matau
kavos puodelius
ir nemigą šalia,
vaiduoklio medį –
nulenkusį viršūnę iki žemės,
tempiantį skardinę už siūlo,
keliantį aukštai kepures
kaip lizdus –
žmogui, paukščiams.
Be jokio sutikimo
jis ir mano krūtinėn
lizdą įsuko –
pilną mažų gegučių
su vaško karūnėlėm sparnuose.
O kai miegu –
jos nutupia ant rankų.
Atsargiai lizdą nešuosi
su daugybe antspaudų.
Kartais manęs klausia –
su kuo ten kalbi?
Negi sakysiu –
su gegutėm.
Semantinė ašis: Gegutės kaip įsibrovusios būtybės su „vaško karūnėlėm“ – labai stiprus ir originalus įvaizdis. Jos veikia kaip nematomų jausmų ar minčių metafora. Šis motyvas stipriausias – gal vertėtų jam suteikti dar daugiau vietos, o kai kuriuos šalutinius vaizdus truputį prislopinti, kad nesilpnintų emocinio branduolio.
Vizualinė linija išlieka sodri ir nuosekli – nuo „vaiduoklio medžio“ iki „lizdo krūtinėje“ – bet dalis vaizdų vis dar konkuruoja tarpusavyje. Pvz., „skardinė už siūlo“ – įdomi, bet nevisiškai išvystyta metafora. Gal verta ją arba paaštrinti (kodėl ji čia? koks jos emocinis krūvis?), arba išmesti, kad sustiprėtų pagrindinė linija.
Tekstą galima dar labiau sutelkti – mažiau vaizdų, bet kiekvienam daugiau svorio. Bendrai – tai stiprus tekstas su ryškia poetine klausa. Reikia tik šiek tiek „retinti šakas“, kad šviesa prasiskverbtų dar giliau. Mažiau gali būti daugiau – jei šiek tiek praretintum, įvaizdžiai dar labiau įsirėžtų į skaitytoją.
„Su daugybe antspaudų“ – įdomi, bet abstrakti metafora. Ji sukelia asociacijų (prisiminimų, patirties ženklų), bet galėtų būti kiek konkretesnė ar kontekstualizuota, nes dabar tai šiek tiek pertraukia emocinį nuoseklumą.
Strofoje, kur minimi žmogus, paukštis, žvėrys – žvėrys atrodo kiek atsitiktiniai. Jie prasiplečia per daug, nebūtinai praturtindami prasminę eigą. Gal vertėtų apsvarstyti: ar to reikia? Ar jie turi semantinę funkciją, ar tik ritminę?
Finalinė ironija („negi sakysiu – su gegutėm“) veikia kaip švelnus, bet melancholiškas pabaigos atvėrimas.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žemaitukė
Sukurta: 2025-06-13 14:36:01
Labai vaizdingas ir turtingas žodynas.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2025-05-17 20:41:58
Atitraukėte paslaptingą nakties sklendę ir prileidote visokių keistenybių - vaiduoklių medį primėtėte kepurių, lizdų mažoms keistoms gegutėms su vaško karūnėlėmis ir apsunkinote savo širdį... Miela skaityti, tai lyg
pasaka.Nieko keista nematau, jei gali kalbėti pats su savim, tai ko nepasikalbėti su nuosavom gegutėm.
Mes visi esame pilni visokių paukščių, tik ne kožnam pabažnam su jais susikalbėti. Daugiau tokių pokalbių.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-05-16 08:56:41
Paslaptingas tekstas – kaip vizija. Pritariu pono vargšo pastebėjimams.
Vartotojas (-a): Žaliasis takas
Sukurta: 2025-05-15 02:39:08
Geriau visada likti atsargiu ir nepasakoti, su kuo ten kalbi.
Vartotojas (-a): ponas vargšas
Sukurta: 2025-05-14 16:54:01
Gegutės
Atitrauki skląstį nakties –
tirštėja tamsa,
sužybsi atskilus žvaigždė.
Aiškiai matau
kavos puodelius
ir nemigą šalia,
vaiduoklio medį –
nulenkusį viršūnę iki žemės,
tempiantį skardinę už siūlo,
keliantį aukštai kepures
kaip lizdus –
žmogui, paukščiams.
Be jokio sutikimo
jis ir mano krūtinėn
lizdą įsuko –
pilną mažų gegučių
su vaško karūnėlėm sparnuose.
O kai miegu –
jos nutupia ant rankų.
Atsargiai lizdą nešuosi
su daugybe antspaudų.
Kartais manęs klausia –
su kuo ten kalbi?
Negi sakysiu –
su gegutėm.
Semantinė ašis: Gegutės kaip įsibrovusios būtybės su „vaško karūnėlėm“ – labai stiprus ir originalus įvaizdis. Jos veikia kaip nematomų jausmų ar minčių metafora. Šis motyvas stipriausias – gal vertėtų jam suteikti dar daugiau vietos, o kai kuriuos šalutinius vaizdus truputį prislopinti, kad nesilpnintų emocinio branduolio.
Vizualinė linija išlieka sodri ir nuosekli – nuo „vaiduoklio medžio“ iki „lizdo krūtinėje“ – bet dalis vaizdų vis dar konkuruoja tarpusavyje. Pvz., „skardinė už siūlo“ – įdomi, bet nevisiškai išvystyta metafora. Gal verta ją arba paaštrinti (kodėl ji čia? koks jos emocinis krūvis?), arba išmesti, kad sustiprėtų pagrindinė linija.
Tekstą galima dar labiau sutelkti – mažiau vaizdų, bet kiekvienam daugiau svorio. Bendrai – tai stiprus tekstas su ryškia poetine klausa. Reikia tik šiek tiek „retinti šakas“, kad šviesa prasiskverbtų dar giliau. Mažiau gali būti daugiau – jei šiek tiek praretintum, įvaizdžiai dar labiau įsirėžtų į skaitytoją.
„Su daugybe antspaudų“ – įdomi, bet abstrakti metafora. Ji sukelia asociacijų (prisiminimų, patirties ženklų), bet galėtų būti kiek konkretesnė ar kontekstualizuota, nes dabar tai šiek tiek pertraukia emocinį nuoseklumą.
Strofoje, kur minimi žmogus, paukštis, žvėrys – žvėrys atrodo kiek atsitiktiniai. Jie prasiplečia per daug, nebūtinai praturtindami prasminę eigą. Gal vertėtų apsvarstyti: ar to reikia? Ar jie turi semantinę funkciją, ar tik ritminę?
Finalinė ironija („negi sakysiu – su gegutėm“) veikia kaip švelnus, bet melancholiškas pabaigos atvėrimas.