Svarūs egzistenciniai klausimai, nors ir be atsakymų, tačiau labai įtaigiai verčia pagalvoti apie vidinį pasaulį, kurį kartais sunku įvardinti iki galo.
Rasti atsakymus lyg nepasiekiama svajonė, o paskutinė eilutė taip ir lieka kaip viltis tamsią naktį –
rytas už jūrų marių – šviesa, nauja pradžia visad yra.

Stovėdama vietoje, mintimis kylu į dangų.
Kas kam rūpi, tą ir mato. Užmerkusi akis, matau dingusius pasaulius.
apie mane visi žino viską, net tai, ko aš pati nežinau.

Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti – štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai to leisti. Kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis. 
Rytas visada išaušta gamtos nustatytu laiku.