Autorė nebanalia poetine kalba ir jautriai kviečia pajusti daugiau, nei pasakyta tiesiogiai. Jaučiasi atitolimas nuo žmonių, gal net vienatvė ir ilgesys tikrų emocijų, stiklinės miego akys lyg abejingi ir tušti žvilgsniai, o baltoji žąsis tartum tampa tam tikru bendrakeleiviu, gal net pasąmonės balsu. Lyrinis subjektas supranta paukščių kalbą ir sugeba įžvelgti prasmę ten, kur kiti galbūt jos nepastebi. Įdomus eilėraštis.

Tikrai – graži alegorija. Ne eilinis girinukas, patinka. 

Visas alegorinis paveikslas su stebuklingą virvutę turinčia žąsimi. Jame tvyranti kasdienybė tampa mistikos pilnąja akimirka... Prisiminiau, kad turiu tokį drugelį, kuris saulei sušvitus ima plakti sparnais.

Labai gražus pamąstymas apie žąsies santaupas. Gražus eilius, man patiko. Šaunuolė žąsis.
Mano marčios katinas, norėdamas įrodyti, kad atiidirba už maistą, pagavęs pelę, atneša ir padeda prie durų, nors pats jų neėda.
Kas supranta gamtą, tai Dievo dovana. 
„Viena iš pirmųjų laimės sąlygų yra tai, kad ryšys tarp žmogaus ir gamtos nenutrūktų“.