Jūs turit sugebėjimą -išmintingai  ir prasmingai kalbėti žmonėms eilėraščiais,  pavedžiojant juos po jausmų labirintus ir net išsakyta karti tiesa atsispindi įtaigiai.
 

1. NAŠLĖ
   Išėjo karys, paliko pravertas duris,
   Pabučiavęs vaikutį ir žmoną
   Dingo už posūkio, nežinojo ar grįš,
   Ar išvys savo mylimą ir sūnų?
    
   Pasitiko jį pasiklydus kulka
   Ten kur mirtį pasėjo šakalai
   Ten kur vis dar naktis, ne diena
   Ir sviediniai sproginėja be galo,
    
   Ėjo našlė be dangaus malonės,
   Ir sielvartas įsikibęs vis laikė,
   Ėjo gatve vos paliesdama žmones,
   Pati už savęs ji dar laikės.
    
   Čia karaliavo mirtis užėjus,
   Pro langų akiduobes siautėjo vėjas
   Čia mirė žmonės, degė namai,
   Suanglėję skrido su pelenais.
   
   Kažkur dundėjo  karo patrankos,
   -Mamyte, eikim namo! –
   Ištars vaikutis, įsikibęs už rankos,
   Tačiau, kur eiti? Nebėra jau namų.
    
   
   Ar besušildys vėjas savu dvelkimu
   Ir medžiai šventa žaluma?
   Ar pagiedos paukštis prie namų?
   Ar besugrįš sodybon ramuma?
    
   Skrajoja vienišas rudenio lapas,
   Kur kapų kolonada ir mirties kvapas
   Ten kas rytą lankosi našlės
   Ir prie jų prilipus vienatvė.
       
                     Angelija Kubilienė.
   
   Karas vienodai negailestingas tiek vyrams, tiek moterims: iš vyrų paima kraują, o iš moterų ašaras.