Apsnigtoj pily svajonių bokštai tviska,
Norų durys, sienos iš vilčių,
Į rytojų eiti laumės juosta riša –
Praeitin sugrįžti – nebeliks kelių!
 
Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
Jaunystė  ir jos viesulai,
Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.

Tikra tiesa:
Būti ta kibirkštim, kokią įpūčia švelnios glamonės.
O tada nesvarbu,
Ar tvirtovė išliko, ar smiltim pažiro.