Talpus tekstas. Panašus į abstraktų paveikslą su ryškiais realybės pėsakais. Po pripėduotu sniegu – gyvi jausmai.

Meditatyvus eilėraštis tiek gamtos, tiek žmogaus buvimo įspūdžių sąveikoje – tiek per pėdų, tiek per atminties pėdsakus. Kiekvienas pėdsakas – tiek gyvūno, tiek žmogaus – turi savo reikšmę, ir tai sukuria įspūdį, kad žemėje esame tik laikini, paliekantys savo žymes, kurios laikui bėgant išnyks.
Tu buvai laukas. Ar miškas… Gamta yra nuolatinėje kaitoje, o žmogus yra viena iš tų jėgų, kuri šią kaitą lemia; kur buvo laukas ir miškas dabar sporto arena, vieškelis ištryptas. Ryškus tylos ir triukšmo kontrastas; ramūs sniego ir gamtos vaizdai pereina į sunkius ir triukšmingus vaizdus, tokius kaip sporto arena, kur žmogaus veikla užgožia gamtos ramybę. Ir vis tik —

Bet kiek patirties ir pilnumo dabar jau prikaupęs, lyg
pėdsekys kiekvienam įspaudui duodi
vardą.
Viskas lieka prasminga. Patiko.