Ne vien klaidos gali suteikti skausmą, bet ir aplinkybės:

NAŠLĖ
Išėjo karys, paliko pravertas duris,
Pabučiavęs vaikutį ir žmoną
Dingo už posūkio, nežinojo ar grįš,
Ar išvys savo mylimą ir sūnų?
 
Pasitiko jį pasiklydus kulka
Ten kur mirtį pasėjo šakalai
Ten kur vis dar naktis, ne diena
Ir sviediniai sproginėja be galo,
 
Ėjo našlė be dangaus malonės,
Ir sielvartas įsikibęs vis laikė,
Ėjo gatve vos paliesdama žmones,
Pati už savęs ji dar laikės.
 
Čia karaliavo mirtis užėjus,
Pro langų akiduobes siautėjo vėjas
Čia mirė žmonės, degė namai,
Suanglėję skrido su pelenais.

Kažkur dundėjo  karo patrankos,
-Mamyte, eikim namo! –
Ištars vaikutis, įsikibęs už rankos,
Tačiau, kur eiti? Nebėra jau namų.
 
 
Ar besušildys vėjas savu dvelkimu
Ir medžiai šventa žaluma?
Ar pagiedos paukštis prie namų?
Ar besugrįš sodybon ramuma?
 
Skrajoja vienišas rudenio lapas,
Kur kapų kolonada ir mirties kvapas
Ten kas rytą lankosi našlės
Ir prie jų prilipus vienatvė.
    
                  Angelija Kubilienė.
 

Tos klaidos vis ima ir atsiveja, ne tik sapnuos... Bet ar yra žmogus, kuris galėtų pasakyti- nepadariau gyvenime nei vienos klaidos? Eilėraštis puikus!