Lyg ir išlytas visas susitvenkusių kalčių debesynas iki skaidrios ašaros, dangaus, bet visiško štiliaus nebūna, suvirpa atgailos vandenynas… Tokia pirma mintis perskaičius.
Toks išpažintinis kalbėjimas, o dar ir tema jautri, amžinai tarp kaltės (net prigimtinės) ir atgailos… visko daug, bet nepaliesti (kaip ir tos ašaros palikto šuns akyse) negali.

Toks ilgai trunkantis procesas atskleistas, o gal tik jo kraštelis papasakotas. Iš pradžių skaitydama apie bangas galvojau, kol palaipsniui kaltininkės paaiškėjo.
Grafinį vaizdą visai kitaip įsivaizduoju, labiau surištą...