Sakoma, kad netgi mums miegant mūsų ilgesys nemiega. „Tai ir yra, kas mes esame“. Mes esame ilgesys. Tai ir yra žmogaus sielos esmė, mūsų egzistencijos paslaptis. Neįmanoma nuveikti gyvenime nieko didingo be jo. Be ilgesio nebuvo sukurta nei viena simfonija, nebuvo įkoptas nei vienas kalnas, nebuvo sukovota nei viena kova ar išlaikyta meilė. Būtent ilgesys stumia mus ieškoti gyvenimo, kurio mes trokštame. Jei tik klausysime jo, mūsų ilgesys išgelbės mus nuo sielos pražūties, savo širdies paaukojimo ant nuostatos „tebūnie kaip yra“ altoriaus.
  Turbūt susigyvenot su ilgesiu, todėl nebeskauda.