Gilios ir svarios eilės 
Juoda - duona. Tikintieji prašo jos maldoje, sociologai tvirtina, jog ji pagrindinis gy­venimo variklis. Juoda duona būtina, — kaip ir gyvenimas. Ir ko­va dėl jos — plačia prasme — yra kova dėl gyvybės, dėl žmo­gaus teisių. Toje kovoje eilė­raštis dažnai būna galingas ginklas. Tam.tikrais istorijos laikotarpiais poezija taip uždega žmones, pasidaro tokia būtina ir niekuo nepakei­čiama, jog dėl jos atsisakoma net duonos kasdieninės, rizikuojama gyvybe. Tačiau nebemokame džiaugtis tuo, ką turime. Pažvelkite į medžius, pažvelkite į paukščius, į debesis, žvaigždes ir galite pamatyti, kad visa egzistencija alsuoja džiaugsmu. Viskas yra gryna laimė. Medžiai laimingi be jokios priežasties; jiems nereikia galvoti apie turtą, jo beprasmį kaupimą.
Dabartinis lietuviškas pilietis, ypač tas, kuris nei sėja, nei pjauna, o sočiai valgo, duonos nebekeičia į jokią poeziją. Jis ją juodą verčiau pakeičia į baltą. tai geriau atitinka miesčionio psichologiją ir interesus. Miesčioniui poezija nereikalinga.

Klaustukai, šauktukai, atodūsiai - poetų duona