Pagaliau likom jaukiai tylėti –

rūškanai skiemenuoti ir lūžti

vis dar tikint vakaro aidu

užmigdytu mergautinėse klastose...

devintąjį kartą karčiai matuoti-

nuskaidrėjusio vyzdžio, šešėly pamiršto,

it peizažo laukimo bažnyčioj ,

dramblio kaulo dėžutėse tūnančio...

lietaus vėrinio, vėjo atodūsio pasilikome berti-

iš melsvų ežerynų bedugnių,

tykštant žodžiams į krantą bevaisiams

šiąnakt gerkime tylą- lig dugno...





Prikritus akmenų rudens sapnuos

laikys jie mus, kai plaukim pasroviui,

kai nuojauta nykia ražienose nubus

ir klyks jausmų dagiliai,

tuomet lombardine viltim

užrakins gruodas(uždėjęs antrankius)

neapdraustais likučiais akmenį kabins,

kaip talismano lašą šalnoj žymėtą...

prieš rudenį neradę erdvės padebesy-

mes gimsime nuogi

ir trūks mums žemėj vietos,

prie išeities vėl glausimės

užversdami laukimo upei vagą,

žolei užliedami akis...

Kartą buvau, buvo gera, patiko. Vis dar atsimenu :) Kadangi nesu godi, tai į akimirkas žiūriu tik po kartą, kad ir kaip jos gundytu :)

Oi laiku perskaičiau : )))!