Šiuolaikiniai japonų haiku: leksika ir struktūra. / Banja Nacuišis

1. Žodžių vartojimas: metų laikų žodžiai, reikšminiai žodžiai ir kita 

Kas yra haiku? Ar tai trumpas eilėraštis, vaizduojantis gamtovaizdį ir daiktus tam tikru metų laiku, kuris dažnai klaidingai suprantamas ir pačioje Japonijoje, ir už jos ribų? Ar tai mistinė kalba, sukelianti satori (sąmonės nušvitimą, kaip teigia dzenbudizmas)? Bent jau šiuolaikiniai haiku nėra įsprausti į rėmus ir yra labai išplėtoti. Tiek išplėtoti, kiek nei Macuo Bašis (1644–1694), kuris gynė laisvos formos haiku XVII a. pabaigoje, nei Masaoka Šikis (1862–1902), kuris bandė modernizuoti haiku XIX a. pabaigoje, nė neįsivaizdavo. 

Tačiau kodėl net XXI a. pradžioje naujai išplėtotuose haiku dažnai vartojami tam tikram metų laikui būdingi žodžiai? Šie žodžiai parodo metų laiką. Pavyzdžiui, „cuju“ (lietų sezonas) reiškia ilgą vasaros lietų sezoną, kai sirpsta slyvos. Skaitytojai jį sieja su didele drėgme ir nepatogumu pagrindinėje Japonijos saloje nuo birželio iki liepos. Vis dėlto šalyse, kuriose nebūna „cuju“, šis žodis nieko nereiškia. Be to, vietovėse, kuriose iškrinta mažai kritulių, pavyzdžiui, Hokaido saloje, Japonijoje, arba Europoje, „cuju“ yra vasarvidis, kai yra ilgos dienos, kai švenčiamos vasaros šventės. 

Taigi tam tikram metų laikui būdingi žodžiai yra reikšminiai žodžiai, reiškiantys vietą, kadangi tam tikros vietovės (pavyzdžiui, Japonijos, JAV, Europos) klimato ypatybės negali būti bendros visam pasauliui. Paprasčiausiai tai tik vienas atskirų pasaulio kultūrų skirtumo aspektas. 

Japonų polinkis į metų laikų žodžius, taip pat žodžius, reiškiančius mažus gyvūnus ir augalus, kilo iš animizmo: ne tik žmogiškų būtybių ir gyvūnų, bet ir kitų gamtos elementų (akmenų, vandens, ugnies, oro, saulės, mėnulio) garbinimo. Garbinimas ir branginimas visko, kas egzistuoja gamtoje, natūraliai išliko XXI a. japonų sąmonėje. 

Žinoma, viskas, kas gyva, įskaitant gyvūnus, augalus ir kitus su gamta susijusius dalykus, nebūtinai siejama su kokiu nors metų laiku. Kai kurie poetai tokius reikšminius žodžius laiko tam tikru atžvilgiu vertingais ir universaliais. Todėl dar noriu pabrėžti, kad reikšminis žodis gali būti „kigo“ (žodis, susijęs su tam tikru metų laiku) ir „muki“ (žodis, reiškiantis bet ką, nesusietą su konkrečiu metų laiku). 

Štai keletas nuostabių šiuolaikinių haiku su reikšminiais animistiniais žodžiais: 

Vieną dieną 
bevardis pavasario kalnas 
ėmė šypsotis 
(Nobuko Kacura, g. 1914) 

Jaunam persikui 
šviesmetis prasideda 
laukimu 
(Akira Macuzava, g. 1925) 

Kai negaliu užmigti 
skaičiuoju žiemos krioklius 
savo galvoje 
(Tohšis Akao, 1925–1981) 

Vyšnių žiedų 
raginimo ir varymo balsai 
skrodžia vandenyną 
(Tenko Kavasakis, g. 1927) 

Smulkinami 
balti porai 
kaip šviesos spinduliai 
(Momoko Kuroda, g. 1938) 

Jaunas 
pavasario paukštis nutaria 
prisistatyti 
(Nana Naruto, g. 1943) 

Cinerarija saulutė – – 
man belaukiant, 
bemirksint 
(Sajumis Kamakura, g. 1953) 

Šių haiku reikšminiai žodžiai yra animistiniai: „bevardis kalnas“ pavasarį labiau pastebimas negu žmonės; „jaunas persikas“ parodo visų gyvų būtybių pradžią; „žiemos kriokliai“ nuramina kankinamus nemigos; „vyšnių žiedai“ reiškia mirusiuosius; „baltas poras“ mistiškai šviečia; „pavasario paukštis“ asocijuojasi su laukų ir kalnų dvasiomis; „cinerarija saulutė“ padrąsina laukiantįjį pasimatymo vietoje. 

Tie reikšminiai žodžiai leidžia pajusti metų laiką, nors jie išreiškia labiau animizmą nei „kigo“, metų laiko aspektą. 

Kita vertus, egzistuoja „muki“ haiku, su metų laiku nesusieti eilėraščiai. Tai nauja šiuolaikinių haiku raiškos forma. Išlaisvinti iš metų laiko rėmų, šiuolaikiniai „muki“ haiku yra praturtinti ir išplėsti reikšminių žodžių, kurie žymi gyvūnus, augalus ir gamtos reiškinius, pačias žmogiškas būtybes (kūną, žmonių santykius, šeimą) ir jų sukurtą kultūrą. 

Per dvidešimt televizorių 
prie starto linijos 
tik juodi 
(Tohta Kaneko, g. 1919) 

Plaukiu 
tamsoje 
švariais akių obuoliais 
(Murio Suzukis, 1919–2004) 

Didžiulė žydrynė! 
Ar tik ne jaučiai surijo 
visus debesis? 
(Mikihikas Itamis, g. 1920) 

Geležį ryjanti 
ferobakterija įsimetė 
į geležį 
(Tošio Micuhašis, 1920–2001) 

Maskuojanti jūra 
kažkas balintais kaulais 
kyla 
(Kineo Hajašida, 1924–1998) 

Už nugaros ramuma 
kaip iš popierinio miško išpjautas 
mano atvaizdas 
(Kanjičis Abė, g. 1928) 

Nuo riedulio 
besišypsančio dangui 
prasideda žemynas 
(Banja Nacuišis, g. 1955) 

Apatinė mano kūno dalis 
apsupta jūros žuvų – – 
šeštadienis 
(Takatošis Goto, g. 1968) 

Šiuose haiku reikšminiai žodžiai „televizoriai“, „akių obuoliai“, „jaučiai“, „geležis“, „jūra“, „popierius“, „riedulys“ ir „šeštadienis“ peržengia metų laikų ribas. Pakeisdami su tam tikru metų laiku susijusius žodžius, šie reikšminiai žodžiai yra šiuolaikinių haiku pagrindas ir skatina įvairiapusį šiuolaikinių japonų domėjimąsi trumpu eilėraščiu, vadinamu haiku. 


2. Haiku struktūra: „kire“ (pauzė) ir minties šuolis 

Trumpame eilėraštyje, haiku, su tam tikru laiku susiję ir nesusiję reikšminiai žodžiai turi būti efektingai vartojami, kad sužadintų skaitytojų jausmus. 

Be to, kad eilėraštis atrodytų ilgesnis, naudojama pagyvinimo technika „kire“ (pauzė). 

Šiuolaikiniai haiku būna „teikei“ (griežtos formos) ir „džijuricu“ (laisvos formos). Štai vienas trumpiausių „džijuricu“ haiku: 

Kosėju, net 
vienas 
(Hosajus Ozakis, 1885–1926) 

Šis haiku sudarytas iš „Kosėju, net“ (šeši japonų kalbos skiemenys) ir „vienas“ (trys japonų kalbos skiemenys). Tarp dviejų frazių yra „kire“ – pasikeičia turinys ir ritmas. Tik devynių skiemenų haiku „kire“ yra raktas, atveriantis skaitytojo širdį. 

„Kire“ naudojama haiku kaip pagyvinimo technika nuo Edo epochos. Taip pat ji meistriškai taikoma ir šiuolaikiniuose haiku. Štai keli pavyzdžiai (pasvirusio brūkšnio originale nėra, jis tik pažymi „kire“): 

O gegute!/ 
kiek aš dar keliausiu 
kol ką nors sutiksiu 
(Aro Usuda, 1879–1951) 

Išsiskyrimas po išsiskyrimo/ 
žalios žolės 
žali kalnai 
(Santoka Taneda, 1882–1940) 

Adau savo tabi*/ 
aš ne Nora 
o mokytojo žmona 
(Hisajo Sugita, 1890–1946) 

Žydi persikai/ 
plaukia debesys 
Kacušikos lygumoje 
(Šuošis Mizuhara, 1892–1981) 

Dažname šiuolaikiniame haiku „kire“ įgalina išreikšti poeto minties šuolį ir poetinės formos pasikeitimą. 

Šiuose šiuolaikiniuose haiku, turinčiuose „kire“, atsiskleidžia unikalus poeto minties šuolis: 

Karas baigėsi/ 
koridoriaus gale 
(Hakusenas Vatanabė, 1913–1969) 

Beribis nakties dangus/ 
žvaigždės, rožės, draugai 
laukia rytojaus 
(Taiho Furusava, 1913–2000) 

Štai kelmas/ 
be to jautis 
tikrai sąžiningas 
(Onifusa Sato, 1919–2002) 

Jaunuoliui patinka elnias/ 
nuokalnėje per audrą 
(Tohta Kaneko, g. 1919) 

Prie medžio 
pilkas pasaulis/ 
gervės krūtinė kilnojas 
(Haruko Jidžima, 1921–2000) 

Gimimo verksmas tarp mano šlaunų/ 
nutįsta pumpuruojančio medžio link 
(Mikajo Jagi, g. 1924) 

Be meilės/ 
plaukiu tolyn 
į atvirą jūrą 
(Šoši Fudžita, 1926–2005) 

Gili tamsa 
manyje – –/ 
gaudau žiogus 
(Bivao Kavahara, g. 1930) 

Krinta vyšnių žiedai – –/ 
turėtum pavirsti 
begemotu 
(Tošinoris Cubučis, g. 1944) 

Laužiu geltoną kreidą/ 
kad nupieščiau 
javapjūtę 
(Kei Hajašis, g. 1953) 

Visus Furusavos, Sato ir Cubučio haiku sudaro du trumpi sakiniai. Jidžima vartoja aštrų žodį „ja“, žymintį „kire“. Taigi „kire“ šiuose haiku atpažįstami gramatiškai. Bet ir kitus haiku skaitytojai stengiasi skaityti pamažu ir itin atidžiai, kad surastų „kire“. Nes „kire“, padalinantis haiku, reikalauja didelio intelekto. Kitaip tariant, puikus poetas yra tas, kuris sugeba įdėti „kire“ į haiku.
Taigi, paaiškinau du pagrindinius šiuolaikinių japonų haiku poetinius principus.

Tikiuosi, daugelis Lietuvos poetų savo kalba parašys nuostabių haiku, nustebindami japonus, kurie turi gausų ir gyvą palikimą, vadinamą haiku.

Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas 
__________________
* Tabi – japonų klasikinės kojinės.

informacijos šaltinis:
„Literatūra ir menas“


*
Estetinės haiku kategorijos:
 
• sabi. Pagrindinė kategorijos reikšmė galėtų būti suprantama kaip „vienatvės nuobodulys“. Ramybė, neryškus, vos matomas potėpis, vienumoje paskendusio poeto mintys – taip galėtume apibūdinti sabi išraišką tekste. Poetas lyg pašalinis stebėtojas. Per „vienatvės nuobodulį“ galima pamatyti paslėptą daikto ar reiškinio esmę. Sabi galima lyginti su gilia, neišsemiama tyla, nusileidžiančia kartu su krintančiu sniegu, uždengiančiu visus garsus tylos sluoksniu. Poetas vienumoje atsirandančią sielos tuštumą stengiasi užpildyti gamtos detalėmis, tarsi susilieti su jomis, pasijusti jomis.

Mano virpančią
Sielą užplūdo vienatvė...
Virtinės paukščių keleivių

Macuo Bašio

Sabi yra tarsi tiltas tarp gamtos ir meno, nes grožis ir natūralumas yra tolygios sąvokos. Ir žmogus, ir gamta kuria meną, kuris egzistuoja laike, tik gamtos ir žmogaus laikas nevienodi.
 
• vabi. Estetinė kategorija, įvardijama kaip tiltas tarp buities ir meno. Tai kasdieniškumo žavesys, paprastumo grožis, kuris egzistuoja aplink mus, bet kurio mes nepastebime vien dėl to, kad mes tai matome kasdien ir nuolat. Žmogaus kūriniai – namai, gatvės, buities rakandai, nuolatinė kasdieninė veikla – yra tapę žmogaus gyvenimo ir buities rutina, jie nebelaikomi menu, kūriniu, kuris gali veikti mūsų vaizduotę ar jausmus. Tačiau tokia nuostata klaidinga. Viskas, kas yra aplink mus, yra gražu ir tobula, tik mes neturėtume pasikliauti vien akimis ar žodžiais. Jausmus gali sukelti bet kokia aplinkos detalė, ir nebūtinai jie turi būti teigiami.

Nešvankūs užrašai
Ant vyno krautuvėlės sienų...
Vėjas rudens

Hokin
 
vabi taip pat yra tai, kas nevulgaru, nedemonstratyvu, nekrenta į akis, nešaukia ir neerzina. Poetinis tekstas gali užfiksuoti nereikšmingą įvykį ir per jį sužadinti vaizduotę, atverti naujus, daug platesnius akiračius.
• karumi estetinė kategorija teigia, kad poetinis tekstas turi būti lengvai skaitomas ir suprantamas, jame neturi būti rimtų filosofinių apmąstymų ar nuorodų į juos. Dažnai karumi reiškia lengvą šypseną, geranorišką humorą, gyvenimo patirties sąlygotą atlaidumą. Karumi pabrėžia natūralumą ir tikroviškumą tarsi teigdamas, kad pasaulis yra per daug sudėtingas, kad būtų suprastas. Geriau priimti jį paprastai ir sekti jo keliu su vidine šypsena ir džiaugsmu širdyje.

Ilsiuos po medžiu...
Ir virale, ir žuvies šiupiny
Žiedlapiai vyšnių

Macuo Bašio
 

• hosomi estetika persunkti eilėraščiai sužadina nevalingą gailestį, užuojautą. Poetas vienu vos matomu štrichu atveria daikto ar reiškinio gilumą, tarsi skalpeliu apnuogindamas visą esmę. Per vieną, dažnai nežymią, beveik nereikšmingą detalę poetas atveria žmogaus sielos silpnumą, giluminę būtį. Hosomi – tai įsiskverbimo gelmė. Pirmąjį jaunuolių meilės virpulį poetas pastebi visai nereikšmingame epizode:

Semia dviese
Rieškučiomis vandenį.
Drumsčias versmė  

Buson

 • šibui (gaižus, aitrus) – sugrąžina mus prie pirmapradžio netobulumo. Tai grožis, atitinkantis medžiagą, iš kurios daiktas padarytas, ir fiksuojantis tiesioginę daikto paskirtį. Kartais tai gali sukelti ir ne visai malonias asociacijas:

Marinuoja slyvas.
Visam sode prišlakstyta
Rausvos lapų sunkos

Masaoka Šiki

Poetas šį trieilį parašo gulėdamas sunkios ligos patale ir todėl kraujo rausvumo šiso augalo lapų sultys jam asocijuojasi su skerdynių lauku ir mirties nuojauta.

• fūeki-ryūko – nauja estetinė kategorija, kurią įtvirtino savo kūryboje Macuo Bašio. Tai momentiškumo ir amžinumo vienovė. Per momentiškumą, akimirksnį reikia pamatyti amžinumą. Laikas amžinas, daiktai – besikeičiantys. Ši kategorija pabrėžia daikto kitimą laike. Kitimas – tai vaizdo netikėtumas, neįprastas temos sprendimas. Šių elementų vienovė turi sukelti amžinumo jausmą nuolat besikeičiančioje kasdienybėje.
 
Sklinda daina.

Tokia vieniša naktyje.
Ankstyvi lietūs  

Morikava Kiosui

Čia „ankstyvi lietūs“ įprasmina gamtos didybę ir jos amžinumą – būsime mes, žmonės, šiame pasaulyje ar nebūsime, bet visada lis lietus ir užslinks naktis... Prieš gamtos laiką mūsų gyvenimo laikas – tik kruopelytė smėlio. Tokia vienovė.

• ušin estetinė kategorija gilinasi į objektą, daiktą, aplinką tol, kol atsiveria jų esmė. Aplinką galima suprasti tik atsisakius subjektyvumo, nukreipiant mintis į save.
 
Kilnojamas židinys.
Nerimstanti kelionių širdie,
Tau niekur ramybės nėra!

Macuo Bašio
 
Nepailstantis keliautojas Macuo Bašio save sutapatina su kilnojamu židiniu nakvynės namuose.

• šiasei – tai vaizdavimas iš natūros, įprastų asociacijų atsisakymas. Realus, tikroviškas gamtos vaizdavimas, žmogaus išgyvenimų fiksavimas. Dažnai tai būna grynas realizmas, tiesmukiškas aplinkos aprašymas... arba paprastų jausmų nusakymas...

Bambuko žardais
Aptvertas šaltinis...
Šaldo moliūgus  

Masaoka Šiki

Greipfrutą lupu –
Kokia spalva, koks kvapas!
Nesuturiu džiaugsmo  
Išida Hakyo
 
Devynios pagrindinės estetinės kategorijos, nulemiančios trieilio vertę. Tačiau jos nėra tokios ryškios ir savarankiškos, kad nulemtų teksto įtaigumą. Daugeliu atvejų tekste jos susipina viena su kita, tarsi papildydamos viena kitą arba išplaukia viena iš kitos, taip atverdamos vis platesnį ir gilesnį teksto raiškos lauką.
Haiku įtaigumo svorį (kiek asociacijų sužadins, kokie minties netikėtumai ar požiūrio kampai atveriami) lemia pagrindiniai haiku bruožai: 
• kigo sezoninis žodis, kuris nurodo, kuriam metų laikui skiriamas trieilis. Nuoroda į metų laiką suteikia ypatingą sugestiją žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį. Metų laikų ciklas įprasmina žmogaus praeitį, dabartį ir ateitį bei dažnai nulemia eilėraščio nuotaiką... Populiariausi sezoniniai žodžiai yra seni ir visiems žinomi, atėję iš Heian laikų klasikinės poezijos (pavasaris – vyšnia sakura, vyšnių žiedlapiai, lengvutė migla; vasara – lietus, žolė, vilkdalgiai; ruduo – mėnulis, raudoni klevo lapai; žiema – šerkšnas, sniegas, pušis) leidžiami sezoninių žodžių žodynai, kuriuose daugybė pavyzdžių iš šiuolaikinės poezijos.
• kiredži (kireji) skiriamasis žodis, kuris hokku tekstą padalina į dvi dalis, tarsi atskirdamas dvi temas. Paprastai kiredži būna po pirmos arba antros eilutės, rečiau – hokku pabaigoje. Viena tema paprastai apima universalias tiesas, pasaulio sąrangą, gamtos ir jos reiškinių amžinumą ir nuolatinę kaitą, kuri nepavaldi žmogui ir vyksta nepriklausomai nuo jos. Antra tema – žmogaus gyvenimo epizodas, kuris yra lyg trapus mirksnis prieš gamtos galybę.
Teigiama, kai kiredži yra veiksminga, efektyvi, trečioji eilutė galėtų būti netgi atskiru poetiniu kūriniu; tai lyg stipri išvada gale eilėraščio.

Panaudota medžiaga:
Įžanginis straipsnis iš „Paparčio šventi ženklai“. Japonų trieiliai. / Vertėjas Vytautas Dumčius.

* 
KAIP RAŠYTI HAIKU (I)

Literatūra ir poezija besidomintis žmogus tikrai žino, kas yra haiku, ar bent jau yra girdėjęs šį žodį. Nežinantiems ar primiršusiems primenu, kad haiku yra japonų lyrikos žanras, užrašomas trimis eilutėmis (originalo kalboje – viena), turinčiomis 17 skiemenų (5+7+5). Kitaip tariant – trieilis, kuriame griežtai reglamentuotas skiemenų skaičius. Tai viena trumpiausių poezijos formų pasaulyje, atsiradusi viduramžių Japonijoje, o XX amžiuje išplitusi ir išpopuliarėjusi visame pasaulyje. Daugelyje Europos ir Amerikos šalių veikia labai gausios ir stiprios haiku asociacijos, leidžiančios žurnalus ir organizuojančios įvairaus lygio konferencijas.

Rašyti haiku reikia pasiruošti. Pirmiausia būtina kuo daugiau skaityti klasikinių tekstų ir šiuolaikinių poetų kūrybos (žr. literatūros sąrašą). Skaitydami trieilius turėtumėte atsakyti į išsikeltus klausimus – ar haiku man patinka, ar aš jį suprantu, ar jis mane jaudina, „užkabina“? Jeigu jis jūsų nejaudina, nekelia jausmų audros ar yra nesuprantamas, tada rašymo idėjos atsisakykite. Tačiau jeigu perskaityti tekstai pasirodė įdomūs, neįprasti, gražūs, jeigu juose randate tai, ką patys kasdien pastebite savo aplinkoje, bet nemokate išsakyti žodžiais, tai požymis, kad jūs galite sukurti puikų haiku. Tekstų skaitymas atveria matymo beribiškumą, kada poeto žvilgsnis aplinką, erdvę ir laiką pjausto vertikaliai ir horizontaliai joje užčiuopdamas dažniausiai smulkius, bet labai jautrius ir taiklius taškelius. Per juos suvokiame netikėtumo, neįprastumo svorį ir gilumą. Paaiškėja, kad trieiliui sukurti nėra netinkamų temų, kad jos kasdien yra šalia jūsų. Gali būti, kad tekstų žodžiai ar frazės giliai įsirėš į atmintį, jūs jas nevalingai bandysite atpažinti, pritaikyti, priderinti prie to, ką dabar matote, jaučiate ar girdite. Neišsigąskite, tai ženklas, kad haiku jus užvaldo, aštrina jūsų pojūčius, emocijas, mintis ir verčia galvoti, mąstyti. Tik taip jūsų pasąmonėje ims lūžti esami stereotipai ir pradės formuotis nauji.
 
Susipažinus su kitų poetų kūryba, reikia nusistatyti keletą atspirties taškų, kad drąsiai galėtumėte konstruoti savąjį trieilį. Pirmasis reikalavimas – techninis. Trieilį turi sudaryti griežtas skiemenų skaičius pagal formulę 5-7-5. Mūsų autoriams tai vienas sunkiausių uždavinių dėl tam tikrų lietuvių kalbos ypatumų. Gali susidaryti įspūdis, kad mūsų kalbos žodžiai yra arba per trumpi, arba per ilgi, todėl pakankamai sunku parašyti reikiamo skiemenų skaičiaus eilutę. Japonų kalboje yra daug emocinių-ekspresinių žodžių, kurie jokios reikšmės neturi, bet yra tam tikra nuoroda į vidines žmogaus būsenas. Jais ir užpildomi trūkstami skiemenys. Kadangi tokių žodžių mūsų kalboje nėra, jums teks:a) pasinaudoti įvardžiuotinėmis ir sangrąžinėmis žodžių formomis. Čia reikės būti atidesniems, kad nepamestumėte minties niuanso, to, ką norite pasakyti. Pvz., “šukuojuosi plaukus” (6 skiemenys) pakeitus į „šukuoju plaukus“ (5 skiemenys) lyrinio veikėjo vidinė emocija, kuri buvo sukoncentruota į save patį, gali būti suvokta tik kaip veiksmas, emociškai jo visai nejaudinantis. Šis kelias nėra populiarus;

b) pridėti arba nuimti priešdėlius. Pvz., „klausyk tylos“ ir „paklausyk tylos“. Tai gana retas būdas;

c) vartoti žodžius su priesagomis. Pridėti arba atimti priesagas, keisti žodžio formas. Tai viena iš labiausiai naudojamų būdų. Žaidžiant su priesagomis būtina neišeiti iš žodžio vartojimo sferos, kad neatsirastų dirbtinumas, nesusikalbėjimas ar komiškumas. Pvz., „arbatos puodelis“. Vien dėl skiemenų skaičiaus galėtume vartoti „arbatos puodas“, kas ir gramatiškai, ir vartojimo prasme yra taisyklinga, tačiau realiame gyvenime nenaudojama. Labai dažnai dėl skiemenų skaičiaus pavartotos mažybinės maloninės priesagos tekstą padaro nenatūraliai saldų, perdėm įkrautą emociškai:

Ką šią naktelę
Sapnavai, žolynėli?
Dalgio ašmenis?

(B. Gliaudienė)

d) surasti žodžiui sinonimą ar labai artimos reikšmės žodį (mėnulis – mėnuo, žolės – žolynai, laukai – lygumos), prisiminti rečiau vartojamus, archajiškus žodžius (šokis – kadrilius, riekė - abišalė) ar pasinaudoti tarmių lobynais (žibakėlės = žvaigždės), paieškoti trumpesnių ar ilgesnių žodžio variantų (čiobris - čiobrelis)
 

Kitas klasikinio haiku reikalavimas – tekste turi būti dvi temos.

Senieji namai ...
Prie Budos veido ramaus
Sraigė prigludo

(Kobayashi Issa)

Sniego lopiniai.
Ten, už kalnų keteros,
Svetimi kraštai
 
(Masaoka Shiki)

Pradedančiajam rašyti dviejų temų sąlyga yra labai parinki, nes tai labiau konsoliduoja žvilgsnį, pojūčius, jausmus, labiau padeda susikoncentruoti į tai, ką norima pasakyti. Taip pat padeda išvengti daugiažodžiavimo, kalbėjimo tą patį per tą patį, priverčia ieškoti taiklesnių žodžių ar įvaizdžių.
Kaip temos tarpusavyje susijusios, geriausiai atskleidžia teorija apie fragmentą ir frazę. Fragmentas yra viena, aiški, konkreti tema, užrašoma žodžiu ar žodžių junginiu, susidedančiu iš 5 skiemenų. Tai gali būti paprastas vientisinis sakinys, apibūdinantis konkretų daiktą („Vasaros mėnuo“, „Senas šulinys“), reiškinį („Vakaro vėjas“, „Rudens vakaras“) ar būseną („Ramybė aplink“, „Kriaušės sužydo“). Dažniausiai tai dabar, šiuo metu matomi, girdimi ar kitaip jaučiami objektai ar pojūčiai, nekeliantys papildomų klausimų ir iš pirmo žvilgsnio nereikalaujantys ieškoti potekstės. Tiesiog aiškiai įvardijama tai, kas yra aplink mus.
 
Mėnuo pilnaty...
Raibuliuoja prie vartų
Potvynio vilnys

(Basho)
 
Fragmentu gali būti ir vienas žodis, tačiau lietuviškų haiku praktikoje tai gana reti atvejai („Geležinkelis“, „Laikrodininkas“ R. Klimaitienės kūryboje).
 
Frazė – žodžių junginys, dažniau sakinys ar keli sakiniai, užpildantys kitas dvi eilutes (7-5). Frazė yra labia talpi, išsami, pilna paaiškinimų, nuorodų, patikslinimų. Trieilyje jų vieta gali būti dvejopa: pirma fragmentas, po to frazė:

Giraitėj žiema
Ikirtęs kirvį geriu
Kvapą įstabų

(Buson)

arba pirma frazė, o po jos fragmentas:
 
Išblyškęs mėnuo
Virš sapnuojančio sodo.
Aidumas nakties!

(A. Puišytė)

Vienuose trieiliuose frazė pratęsia fragmento mintį, tarsi ją papildo patikslina, išgrynina, sukonkretina vaizduojamojo objekto savybes, nuotaikas, kitus niuansus. Taip žodžiais nupiešiamas paveikslas, vaizdas, savotiška nuotrauka:
 

Žydi vijokliai.
Melsvo žiedo taurelėj
Bedugnė gelmė

(Buson)

Kituose – frazė ir fragmentas gali tiesioginio ryšio visiškai neturėti. Tai gali būti du mus supančio pasaulio reiškiniai, egzistuojantys vienas nuo kito nepriklausomai, bet esantys čia ir dabar bei atskleidžiantys mūsų pasaulio beribiškumą.
 
Kriaušės sužydo ...
Laišką skaito mergaitė
Mėnulio šviesoj

(Buson)
Labai dažnai pirmosios eilutės būna pačios gražiausios, puošniausios, traukiančios akį, verčiančios dar kartą skaityti trieilį, o paskutinė eilutė yra tarsi minties šuolio fiksacija, įprasminanti netikėtumą.
Išsiaiškinome, kad trieilio pagrindą, savotišką techninę konstrukciją – labai aiškią ir tvirtą – sudaro:

Skiemenų skaičius (5-7-5)
Fragmentas (5) <––> Frazė (7-5 arba 5-7)

Kad šios griežtos taisyklės jūsų neišgąsdintų, naudokitės kita – haiku nerimuojamas. Trieilio fragmentas, frazė turėtų būti tarsi sakinių gabalėliai, ištraukti iš paprastos kasdieninės kalbos. Juose neturi būti jaučiama jokio dirbtinumo, netikrumo. Žinoma, labai gražu, jeigu pavyksta, ypač frazėje, pagauti sakinį su natūralia vidine ritmika ir rimu, tam tikra vidine frazės melodija. Dėl skiemenų skaičiaus užtikrinimo eilutėse, galima frazėje nesilaikyti įprastinės žodžių tvarkos, tačiau tai gali būti suprasta kaip tam tikras akcentas, nuoroda į tai kas svarbu, tai, ką nori akcentuoti poetas:

Piliakalniuose
Ilgesį požeminį
Ūžia ąžuolai

(J. Juškaitis)

Šiame eilėraštyje antroji eilutė šnekamojoje kalboje skambėtų kitaip, bet poetui sukeitus žodžius vietomis, akcentuojamas ilgesys, jis išryškinamas, tampa savotiška nuoroda skaitytojui.
Kadangi apie taisykles kalbėjome gana daug, laikas imtis praktinės užduoties. Sukurkime trieilį apie šią dieną. Kadangi haiku neturi pavadinimų (vėl taisyklė!), todėl mūsų diena gali būti labai ilga – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Trumpesnis laiko tarpas tiesiog yra patogiau, todėl temą susiaurinkime pasirinkdami ryto metą. Taigi mūsų fragmentas tegul bus visiems aiškus ir suprantamas:

Ankstyvas rytas.

Fragmentas iš 5 skiemenų, vaizduoja dabartį, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo ar patirties. Kiekvienas skaitytojas (klausytojas) savaip suvoks tai, kas pasakyta. Vieni galbūt prisimins kažką malonaus ar linksmo, kitiems tai gali asocijuotis su žiemos rytu, kitiems su vasaros. Šiuo atveju kiekvienas yra laisvas savo pasirinkime ar prisiminimuose.
Frazė galėtų būti apie tai, kas iš tikrųjų realiai vyksta ankstyvą rytą mūsų gyvenime – nenoriai atsibundame, prausiamės ar darome mankštą, valgome pusryčius ar tik skubiai užkandame ir su kąsniu burnoje paknopstom bėgame į darbą, gal geriame kavą ir mėgaujamės savaitgaliu Taip turėtume sukurti vientisą ryto vaizdelį. Iš anksčiau pabertų minčių galime sudėlioti gana kasdienišką frazę – kavos puodelio dugne vienos nuosėdos. Suskaičiuojame skiemenis. 17. Puiku! Mums net nereikia jokių papildomų pastangų perstatyti žodžius, kad atitiktų 7-5 formulę. Tiesiog užrašome dviem eilutėmis:

Kavos puodelio dugne
Vienos nuosėdos

Įvykdę aptartų taisyklių reikalavimus sukūrėme visai gražų trieilį apie eilinės mūsų dienos rytą. Jokio dirbtinumo, jokio netaisyklingumo, viskas aišku, paprasta, suprantama, netgi matoma ir gana puikiai skamba (perskaitykite dar kartą). Tuo mūsų pamoką ir galėtume baigti, tačiau ar jums neatrodo tai per daug paprasta, tarsi ryto vaizdelis būtų nespalvota nuotrauka be gilesnės minties? Juk mes iš poetinio teksto visada tikimės filosofinio požiūrio į gyvenimą, užslėptų minčių, užkoduotų reikšmių. Kadangi vidurinė eilutė gana nepriekaištinga, galime pažaisti su trečiąja eilute ir pasvarstyti, kas galėtų slėptis kavos puodelio dugne be nuosėdų ir kavos tirščių. Dabar galite imti tuščią popieriaus lapą ir surašyti visą „minčių lietų“, kuris atsiras jūsų galvose mąstant apie tai, ką gali simbolizuoti tuščias kavos puodelis. Gal tiktų:

Ankstyvas rytas.
Kavos puodelio dugne
Praeita diena

arba

Ankstyvas rytas.
Kavos puodelio dugne
Dienos rūpesčiai

Turbūt pastebite, kad pakeitus du tris žodžius visiškai keičiasi teksto prasmė, atsiveria visai naujos erdvės mūsų minčiai ir vaizdiniams. O dabar nesustokite, tęskite poetinį žaidimą toliau. Jūs tai galite.

Literatūra:
1. Drugelis sniege. Haiku. Kaunas: Gaivata, 1999.
2. Haiku Vilniui. Vilnius, 2008.
3. Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.
4. Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius: Vaga, 2009.
5. Senovės Rytų poezija. Vilnius: Vaga, 1991.
6.Septintasis mėnulis. Japonų poezija. Vilnius: Meralas, 1999.
7.Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. Vilnius: Vaga, 2009.

Vytautas Dumčius
Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius,
Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro asistentas, vertėjas

KAIP RAŠYTI HAIKU (II)

Visa klasikinio haiku kūrybos istorija remiasi dviem kertinėmis nuostatomis – haiku turi vaizduoti gamtą ir žmogų. Tai du pagrindiniai šaltiniai, iš kurių poetai semiasi minčių, idėjų, vaizdinių. Netgi modernusis haiku, kalbantis apie urbanizuotos visuomenės gyvenimą ar besigilinantis į pasąmonės bei mitologijos problemas, neišsiverčia be vienos kurios nuostatos – arba gamtos, arba žmogaus. Kadangi mums svarbu gerai įsisavinti haiku kūrybos pagrindus, trumpai aptarkime, kaip gamtą ir žmogų geriausia (paprasčiausia) vaizduoti haiku tekste.

Daugelis haiku poezijos kritikų teigia, kad be griežto skiemenų skaičiaus ir aiškios nuorodos į metų laiką poetinis tekstas nėra haiku. Trieilyje būtinas, privalomas sezoninis žodis (jap. kigo), kuris rodo, kada tekstas parašytas. Sezoninio žodžio imties ribos gali būti labai plačios – nuo metų laiko įvardijimo (vasara, ruduo) iki labai trumpo momentinio veiksmo, būdingo tik tam metų laikui (pirmasis sniegas, cikadų balsai).

Ruplėtas lapas
pridengė kurmio urvą.
Nuščiuvo ruduo

(V. Stančiauskaitė)

Vežimas šieno...
Iki žemės man toli,
Kaip ir lig dangaus

(R. Klimaitienė)

Japonijoje į pagalbą poetams ateina leidėjai, nuolat leidžiantys papildytus sezoninių žodžių žodynus, kuriuose dažnai būna ne tik žodžiai, bet ir žodžių junginiai, tinkantys fragmentams. Tuo tarpu mes galime susidurti su pakankamai rimta problema – lietuvių poezijoje nėra reglamentuotas sezoninis žodis, jam niekada nebuvo teiktas ypatingas dėmesys. Galbūt todėl, kad pas mus metų laikai neturi labai aiškios ribos – juk kartais net vasaros pradžioje būna šalnų, o pirmasis sniegas gali iškristi ir rudens viduryje. Sezono konkretumą puikiai gali įvardinti kalendorinės šventės (Joninės – vasaros pradžia, Žolinė – vasaros pabaiga), nors ir jos kartais norimo pastovumo nesuteikia (pvz. Velykos, kurių data nėra pastovi).

Dabar žinome, kad trieilyje turi būti sezoninis žodis. Kur? Dažniausiai jis būna fragmente, nes tai padeda išspręsti kelias užduotis:

1) lengva surasti optimalų žodžių junginį iš penkių skiemenų;

2) sukuriama savarankiška, užbaigta tema (t,y. fragmentas):

bobų vasara…
pajūrio miestelyje
plaikstos afišos

(A. Šilanskas)

3) fragmento tema gali būti frazės temos fonas, veiksmo vieta, priežastis ar pasemė:

Kalėdų rytas
Vėjas beldžias į duris –
Vienintelis svečias

(A. Šilanskas)

Frazėje sezoninis žodis dažniausiai vartojamas tada, kai jo nėra fragmente. Tai susiję su natūraliu poreikiu kūrinyje fiksuoti laiką. Laiko ribos gali būti labai plačios ir labai siauros. Kadangi haiku savo prigimtimi fiksuoja momentinius įspūdžius, tai natūralu, kad plačiose laiko ribose surandamas akimirkos laikas ir jis užfiksuojamas. Taip mes galime laisvai šokinėti tarp įvairaus ilgio laiko intervalų:

Laukinės gėlės
Suskilusiam ąsoty –
Vaikystės aidas

(A. Puišytė)

Haiku tekste gali būti ir keli sezoniniai žodžiai, kurie papildo, paryškina, paaiškina, konkretizuoja poetinio teksto mintį arba gali būti kontrastas, priešprieša, reikalingas išryškinti dviejų skirtingų temų jungtį. Norėdami surasti geriausią sezoninį žodį paimkime popieriaus lapą, padalinkime jį į keturias dalis ir jas pavadinkime metų laikų pavadinimais. Po to kiekvienoje dalyje surašykite kuo daugiau žodžių, apibūdinančių duotąjį metų laiką. Patartina rašyti tik daiktavardžius, šiek tiek būdvardžių. Ir dar – rašykite žodžius kontrasto principu: kas patinka, gražu, miela irk as nepatinka, nemiela, bjauru. Nenustebkite, jei atsiras ir žodžių junginių (pvz. sniego gniūžtė). Tai, ką užrašėte, jokiu būdu neišmeskit – tai medžiaga ateities kūrybiniams sumanymams įgyvendinti. Tokį juodraštį nuolat galima pildyti, kad nepamirštumėte netikėtai atėjusio žodžio ar frazės, net jei šiuo metu viso trieilio sukurti ir nepavyko.

Dabar sugrįžkime prie anksčiau mūsų sukurto trieilio. Nei tiesiogiai, nei netiesiogiai metų laiko jame įžvelgti negalime, todėl pagal haiku kanonus mūsų trieilis nėra haiku. Teks padėtį taisyti. Padirbėkime su fragmentu ir būdvardį “ankstyvas” pakeiskime daiktavardžiu “vasara”:

Vasaros rytas.
Kavos puodelio dugne
Dienos rūpesčiai

Štai dabar mūsų tekstą jau galime vadinti haiku, nes jis atitinka visus klasikiniam haiku keliamus reikalavimus (net tuos, apie kuriuos kalbėsime vėliau).

Pereikime prie antrosios nuostatos – žmogaus vaizdavimo trieilyje – aptarimo. Čia susiduriame su gana gausiu taisyklių sąrašu, kurių esminė nuostata –haiku tekste žmogus nevaizduojamas. Vaizduojami tik žmogaus buvimo ženklai. Kitaip tariant, trieilio pagrindinis veikėjas turi būti numanomas. Mums (taip pat skaitytojui) neturi rūpėti žmogus, veikėjas, jo išvaizda, būdas, charakterio savybės. Kad žmogus, veikėjas yra, jis veikia, yra aktyvus, turi rodyti aplinka – daiktai, veiksmai, reiškiniai. Poetas turi išmokti žmogų „paslėpti“ po tam tikrais simboliais, kurie iš tikrųjų nėra jokie simboliai. Puikus to pavyzdys yra Masaoka Shiki kūrinys:

Begaliniai pavasario lietūs ...
Kardu pasiramsčiuodamas
Keliauja apsiaustas

Poetas, net nerinkdamas specifinių žodžių, pasako tai, ką betarpiškai mato čia ir dabar. Jis išvardija labai konkrečius daiktus, kuriuos turi žmogus, bet mes matome aiškią abstrakciją. Šiuo aspektu mūsų sukurtą tekstą galime laikyti nepriekaištingu. Už žodžių junginio „kavos puodelio dugne“ mes paslėpėme aiškiai suvokiamas, tarsi vidine akimi matomas žmogaus veiklas – kavos virimą, gėrimo procesą, mėgavimąsi skoniu ar aromatu ir t.t. Trieilyje žmogus yra, jis veikia, bet mes jo akivaizdžiai nematome, o tik perskaitome jo veiklos ženklus.

Labai svarbu, kad pradedantysis kūrėjas atsiribotų nuo savęs, nes klasikinių haiku taisyklės nerekomenduoja vartoti įvardžių, ypač asmeninių (aš, mano, manęs, mūsų). Jūs galite paprieštarauti, kad beveik visi haiku klasikai daugelyje tekstų kalba apie save, savo asmeninį santykį su aplinka. Tai jūs galėsite daryti vėliau, kai įsisąmoninsite pradinius rašymo įgūdžius. Priverstas atsiriboti nuo savęs poetas tarsi įspaudžiamas į kampą – viena vertus jis turi vaizduoti savo asmeninį santykį su aplinka čia ir dabar, kita vertus – jo, kaip autoriaus, kūrėjo, lyrinio herojaus, minėti negalima. Išmokti išsisukti iš tokios padėties yra didelis žingsnis į profesionalumą. Galima geriausia išeitis – asmeninį „aš“ keisti į „poetas“, „žmogus“, taip perkeliant aplinkos matymą nuo savęs kitam veikėjui arba vartoti neutralias sakinio konstrukcijas:

Laikas palikt
Atsiskyrėlio lūšną, dengtą žolėm ...
Dabar čia – namas lėlėms

(Matsuo Basho)

Rekomendacija nevartoti ne tik asmeninių, bet ir kitokių įvardžių, yra kitos, gana griežtos, haiku teksto savybės požymis. Tai daiktavardiškumas. Idealus trieilis turėtų būti parašytas vien tik iš daiktavardžių. Jame neturėtų būti nei būdvardžių, nei daiktavardžių, nei kitų kalbos dalių. Iš to, ką pastebime mus supančiame pasaulyje, reikia paimti tik labai ryškius, esminius daiktus ar jų detales. Kiekvienas daiktas poezijos tekste turi savo svorį ir įprasmina tam tikrą vidinį archetipą, kodą, kuriuos vieniems iššifruoti lengviau, kitiems sunkiau. Vienais daiktais galima sukurti labai ryškų, nesunkiai atpažįstamą, bet kartu ir daug giluminių sluoksnių turintį vaizdą. Tokie bandymai esti ne tik haiku poezijoje. Prisiminkime J. Aisčio lietuvišką „Peizažą“:

Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna, ...

Jis visiškai kitoks, nei japoniškasis, vaizduojamas Mizuhara Shuoshi trieilyje:

Bambukų žiogriai,
Persikų kekės, ryžių laukai –
Piešinys Hokusajaus

Jeigu pastebėjote, mūsų sukurtame trieilyje taip pat tik daiktavardžiai, nors jį kurdami, mes, atrodo, tokio tikslo nesiekėme.

Kadangi sukurti ryškų, įsimenantį poetinį tekstą vien tik iš daiktavardžių yra ganėtinai sunku, nes reikia sklandžios gramatinės jungties, tam tikro judesio tekste, trumpai aptarsime veiksmažodžio svarbą. Haiku tekste veiksmažodis turi būti vartojamas esamuoju laiku. Pirmiausia todėl, kad vaizduoja tai, kas yra čia ir dabar:

Kažkas su žiburiu
vaikšto sode.
Lapkričio vakaras

(D. Žilaitytė)

Ši taisyklė puikiai veikia japonų kalba parašytuose trieiliuose, bet sunkiai įgyvendinama lietuviškuose, nes veiksmažodžio laikas betarpiškai susijęs su asmeniu. Iškyla dilema, ką aukoti – ar įvardį, ar veiksmažodį? Atsižvelgus, kad tekstas turi būti sklandus, gramatiškai taisyklingas, patartina aukoti įvardžius, o veiksmažodžius vartoti esamuoju laiku:

Girdžiu paukščius:
Lėtai vandens purslai juda
Per pilkas uolas.

(J. Zdanys)

arba, norint parodyti akimirkos, momento laikinumą, tam tikrą negrįžtamą judesį, vartoti būtąjį kartinį laiką:

Šerkšnas per naktį
savo stiliumi perrašė
visą gamtovaizdį

(K. Platelis)

Kad ir kaip būtų sunku, tačiau visada turime stengtis kalbėti esamojo laiko arba būtojo kartinio laiko veiksmažodžiais.
Trieiliuose, sudarytuose iš fragmento ir frazės, labai svarbu yra skyrybos ženklų vartojimas. Japoniškuose haiku skyrybos ženklai paprastai nevartojami, tačiau temos pabaigai pažymėti tinka dvi populiariausios priemonės – veiksmažodis gramatine forma, kuri nurodo žodžių junginio ar sakinio užbaigtumą, arba specialus emocinis-ekspresinis žodis (jap. kiredži). Jie abu parodo ne tik skirtumą tarp dviejų temų, bet ir užpildo trūkstamą skiemenų skaičių eilutėje. Ypač svarbus yra emocinis-ekspresinis žodis, kuris neturi jokios reikšmės, bet tariant į jį sudedamos visos emocijos. Mes galime tarti piktai, švelniai, su abejonės gaidele ar neutraliai. Kuriant lietuviškus trieilius, mes tokios galimybės neturime, nebent vartotume jaustukus ar ištiktukus. Tačiau mūsų tekstas gali tapti nenatūralus, aiškiai dirbtinis, nes paprastai mes taip nekalbame. Mes temos pabaigą ir emocijas rodome skyrybos ženklais. Paprastas patarimas – tiek fragmente, tiek frazėje griežtai laikykitės lietuvių kalbos skyrybos taisyklių! Atskirti dvi temas aiškiausiai mums padeda šauktukas ir klaustukas. Jie kartu parodo ir tam tikrą emocinį santykį su esama situacija, ir aiškiai nurodo temos pabaigą. Gana dėkingas yra brūkšnio vartojimas, nes juo galima parodyti tam tikras emocines pauzes:

Mėnulis languos –
Ką daugiau aš norėjau
Pasauly išvysti?

(S. Geda)

arba sustiprinti netikėtumo, nelauktumo įspūdį, fiksuoti minties šuolį:

kaimas kryžkelėj –
naminė aviečių uogienė
su dulkių prieskoniu

(A. Šilanskas)

Brūkšnys gali sustiprinti neužbaigtumo, nepasakymo iki galo, tam tikros paslapties įspūdį. Jis taip pat praplečia trieilio erdvę, daro jį emociškai lengvesnį. Kablelis dažniausiai būna neutralus ir atlieka tik tiesioginę savo funkciją – padeda nesupainioti ir nesusipainioti. Taškas trieilyje dažnai tampa svarbiausias dėl keleto savybių. Pažvelkime į jas per mūsų sukurtą tekstą – fragmente galimi trys taško vartojimo variantai – be taško, su tašku, su daugtaškiu. Taško nebuvimas fragmento ar frazės pabaigoje natūraliai mus verčia ieškoti tęsinio kitoje eilutėje ir nutrina temos pabaigos ribas, t.y. „išblaško neužbaigtumą“. Taškas per daug įrėmina, neduoda reikštis jokioms emocijoms ar variacijoms, sukuria griežtumo, sunkumo, nepajudinamumo įspūdį. Haiku tekstams labiausiai tinka daugtaškis, nes geriausiai fiksuoja temos pabaigą, palieka erdvės mūsų minčiai plėtotis toliau, neuždaro mūsų vaizduotės. Jo sukurta pauzė daro tekstą lengvesnį. Taigi galutinis mūsų sukurto teksto variantas galėtų būtų šis:

Vasaros rytas ...
Kavos puodelio dugne
Dienos rūpesčiai

Mes aptarėme pačias pagrindines dviejų temų haiku rašymo taisykles, tačiau skaitydami trieilius tikriausiai pastebėjote, kad nemažai haiku yra vienos temos. Šiems tekstams galioja visos mūsų aptartos taisyklės. Vienos temos trieilis suvokiamas kaip vientisa frazė, nes pažvelgę į haiku istoriją matome, kad tai yra pusė japoniškos tankos. Vienatemiame trieilyje labai lengva pastebėti tris vaizdo komponavimo būdus:

Horizontalųjį, kada veiksmas tarsi sustabdomas tam, kad galėtume mėgautis garsais, spalvomis, vaizdais, įsijausti į trumpalaikę emociją. Japonų poetas Narsume Seibi mėgo kasdienybės pasaulį spalvinti vienos rūšies spalvomis:

Gvazdikų stiebus
Nuspalvino krintančios
Vakaro žaros

Poetas mums rodo, kad pasaulis rausvas, tik reikia mokėti jį pamatyti (rausvi gvazdikų žiedai (jie neįvardinti, bet mes juos jaučiame) - besileidžiančios saulės rausvai nuspalvinti gvazdikų stiebai – rausvas besileidžiančios saulės diskas). Horizontalusis komponavimo būdas sudaro galimybę vaizdą dėlioti dviem kryptimis – nuo smulkių detalių (kas arti) eiti prie stambių (kas toli) (Narsume Seibi tekstas) arba atvirkščiai - nuo stambių prie smulkių.

Vertikalųjį, kada veiksmą stabdome norėdami perteikti gilius filosofinius apmąstymus, emocijų analizę, kontempliavimą. Poetas Fusei Tomiyasu savo vienatvę vaizduoja per lapo simbolį:

Žmonių minioje
Klevo lapas raudonas
Vienišas krinta

Nors aplink didžiulė žmonių minia, tačiau poetas nėra jos dalis, jo siela yra vieniša, jaučiama senatvės, laikinumo, artėjančio išėjimo nuotaika. „Vertikaliuose trieiliuose“ vaizdas sudėliojamas tais pačiais principais, kaip ir horizontaliuose.

Spiralinį, kada veiksmas nestabdomas, bet sustabdomi laikas, erdvė ir vieta. Veiksmas vyksta nuolat ir nesustodamas, tampa tarsi begalinis, bet sustojusi, nesikeičianti erdvę, vieta, laikas mus verčia susimąstyti apie mūsų laikinumą šiame pasaulyje.

Staugiantį vėją
Viksvos kapoja
Be gailesčio

(Takano Suju)

Upės tėkmė
Vis laužia ir laužia
Nudžiūvusią nendrę

(Takakuwa Ranko)

Aptarėme tik nedidelę dalį haiku tekstams parašyti reikalingų taisyklių. Kai kurios jų yra nepajudinamos, kitos laisvesnės ir gali nežymiai keistis, o ir keičiasi priklausomai nuo laikotarpio ar kalbos vartojimo normų, tačiau manau, kad suvokti pagrindus visada yra gerai. Garsusis haiku meistras Matsuo Basho yra pasakęs, kad pirmiausia reikia puikiai suvokti taisykles, kad galėtum jas laužyti, o sulaužius vėl sugrįžti prie taisyklių.

Literatūra

Drugelis sniege. Haiku. Kaunas: Gaivata, 1999.
Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.
Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. Vilnius: Vaga, 2009.
William J. Higginson. The Haiku Handbook. How to write, share and teach haiku. Tokyo: Kodansha, 1989.

Vytautas Dumčius,
Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius,
Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro asistentas, vertėjas
http://www.haikuvd.tk/ 

*
Įvairios publikacijos apie haiku, naudingos nuorodos: 

Haiku dirbtuvės 2021. Palangos kurorto muziejus

*
Ką turime žinoti apie Haiku 

*
Puiki nuoroda ir dar daugiau ne tik besiruošiantiems žengti, bet ir žengiantiems haiku keliu:
http://haikai.ru/russian_haiku/

Haiku konkursų rezultatai:
http://www.lt.emb-japan.go.jp/lithuanian/haiku.htm 
Haiku: japonų pasaulėjauta, užkoduota trieilyje | BalticAsia​
Vytautas Dumčius. Tarptautiniam haiku konkursui pasibaigus 
Vytautas Dumčius „Basomis per trieilius“ (2010)   

„Valtys kopose 2018“ (tema „Jūržolės“)
„Valtys kopose 2017“ (tema „Akmuo“) 
Konkursas „Haiku Lietuvai“ 2016 

Užvėrus langą, saulė nesiliauja švietusi Apie Audreolės Pivorės haiku rinkinį „Atviras langas“.
Haiku – tai akimirkos ir begalybės poezija
http://literaturairmenas.lt/2016-05-27-nr-3569/3285-poezija/5123-audreole-pivore 
http://literaturairmenas.lt/2016-04-08-nr-3562/3192-poezija/4977-andrius-luneckas 
https://klrasytojai.wordpress.com/kas-yra-haiku/