Klajojančių snaigių nesugausi,
neatrasi želmens po puriu sniegu,
neskęsi baltame žiemos patale –
miegosi ramiu miegu – giliu...

Sapnas, tikrovė ar vizija aplankė –
baltoje pūgoje gimsta būties dalis, 
gaivališkai jėgai stiprybės nepakanka:
viską pranoksta vėjo ir sniego suręsta pilis.

Tad tyliam, nepaliestam gamtos kampelyje
negali gėrėtis baltu žiemos peizažu –
nematai sniego kauburėlio su maža eglute:
tik speigas ir sniegas gali didžiuotis menu savu...

Niekas nesukuria tokio žiemos grožio,
tačiau įamžina pastabi žmogaus akis,
žiema kartais tampa priešo pagalbininke –
mes viską iškenčiam – visatos paslaptis amžina.

2010 m. pabaiga