Eini oru ir pėdsakų nelieka,
Tik pokši trapūs lapų pumpurai,
Be kelio į mane veržies per jėgą
Jausmų audrom it paslapties kerais.                    
 
Ne tau sustoti ir ne tau nurimti.
Aš – labirinte šiąnakt paklydau...
Bet mano abejones paskandinti
Gali tik tu, pavasario lietau.
 
Gyvybės gijos – amžinasis virsmas
Vingriom srovelėm kūnan įsigers.
Atgysiu aš lyg surambėjęs skirpstas,
Ir mano akys liūdesį išverks.