Atleiskit, pone, aš nesuprantu,
Kurioj kišenėj dangų slepiat, o kurioj manus jausmus,
O šitaip mikliai jūs pirštus sukeičiat vietom,
Kad jau nebežinau, kuriom kryptim prasilenkiau su Dievu.

Tiek rokiruočių daug,
Galbūt labai gailėsiuos,
Po paskutiniojo pasikeitimo figūrėlėm –
Beliko laikas,
Pralaimėjau.

Nepamenu erdvės, kur vis slypėjo
Mamos širdis ir kvapas man užmiegant.

O kontrolieriau.
Pas jus kišenėj –
Mano vertė, eilė, tvarka tarp kaladėlių.
Tebūna viskas, tai aš ir aukoju Dievui –