Pavasaria ors kvep jau žibuoklom,
beržai išlaide pumpurus žalius.
Virš juoda arimą čiren vieversiuks,
sava giesmialą tėviškei skir.

Bėg vė į tolį upiala vingiuota –
ladai  ištirpa Žiemgalos žemėj.
Išdrožiau  Vaidilą su žalčia karūna,
kad užderėtų žemkenčia grūds.

Kad  tas kelalis namo parviastu:
pro  kaima sodybas, kryžių, kapels...
Motinos akys švieč kaip liepsnialos,
ant slanksčia sutink
–
už ją vė išlydž...