Kai išgramdai žodžius
Ir nešiesi save tarsi akmenį
Į negyjančią naktį,
Kur pilnatys byra į plaukus,
Pagalandi mintis
Ir be sopulio perbrauki ašmenis,
Pasistiebti bandai lig dangaus,
Bet sparnai neužauga.

Tirštą sutemą delnu
Semi ir dediesi į tuštumą,
Kur širdis nežiojėja,
Tik sieloj lig alpulio dilgsi
Ir save išgirsti –
Vieną pratisą skaudantį kuždesį,
Neprasikala niekad
Į naktį prapuolantis žvilgsnis.

Vėl bežadis dangus,
Šaltos lūpos išgers mėnesienas,
Į pražilusį rytą
Įbris tavo sunkūs atodūsiai,
Tik pageltęs ruduo,
Toksai pat abejingas ir vienas
Liks palaukėj plynoj
Po numirusiu beržu stūksoti.