Į delną – po kriauklę, ir eikim
Skandinti prakaitą nuo savo rankų,
Jei būsim tylūs, miegos dar laikas,
Karoliais puošim jį – jis nieko nesupranta.

Po to kantriai žibėsim kaip žvakės,
Kol gėlių žiedai nuo mūsų užsidegs,
Jie gali verkt, saulėtekį pamatę,
Todėl atsargiai mes nuvejam dienas.

Ir stovime tamsūs, kad niekas nejaustų,
Nes naktis šitaip stovinčias matėm.
Už tai, kad tokie laikini, nebebaus jau,
Mes turim ką saugot, nors niekas neprašė.

Ir skuba ašaros saldžios nuo žando,
Paliekam čia viską per naktį pasenti.
Aš nežinau, iš kur šitiek laiko suranda
Žiedai nepravirkt ir naktim išgyventi...