graudžiai tylūs mano įpročiai nutolti:
it vėjo nutarkuota buja tolumoj supuosi –
jūros apgamėlis tai šen tai ten

kol gatvės ir uosto riksmai apmalš
pasikalbėkim drumzlina mano kandie
slystanti sąvokų ašmenimis

išsinešu savo natų ritinėlį
ir savo margas penklines išsinešu –
jos labiau tiks mano niekučių stalčiui
nuo dienų horizonto surinkusiam
visus vilties bokštelius
tylius mano įpročius nutolti
it vėjo nutarkuotai bujai –
jūros apgamėliui tai šen tai ten

kol tavo sparneliai išdžius
pasikalbėkim
drumzlina mano kandie