Kalėdos – tai ne rudenį pakeitusi žiema,
Ne miesto šurmulys prieš naktį ypatinga.
Tai sielos staltiesė švariausiai išskalbta,
Truputis liūdesio, kai po žibintais sninga.

Kalėdos ne tada, kai nori – ir turi,
Ne dovanų gausa, kuri po eglėm pildos.
Kalėdos, kai paguodą – žodyje randi,
O žodis kvepia žemuogėm ant smilgos.

Kalėdos ten, kur šilta ir saugu –
Ir nesvarbu, kad dega tik viena žvakutė.
Tai – Angelas, nutūpęs ant peties laiku,
Padėjęs išgyvent, kai  vėjai pūtė.

Kalėdos – kai nereikia išsiskirt,
Nereikia verkti, laidoti, gedėti.
Ne stalas su apskrudusia žąsim –
Kalėdos sutelpa į duonos riekę.

Kalėdos – ne vienintelė diena,
Kada Betliejuje žvaigždė sužimba.
Jinai ateis, praeis… Te iks tada
Dar daug dienų su parašu „laiminga“