Žydi gėlės prie bokšto, prie seno,
Prie pilies, kaip žara raudonos.
Ką tos sienos išmūrytos mena,
Man, matyt, neišgirst, nežinot.
 
Buvo laikas grafų ir bajorų,
Buvo laikas didikų šaunių,
Kai orkestras lyg ryto jiems grojo.
Žaliam parke po mėnuliu.
 
Man mažiau pro jas vaikščioti teko,
Nemačiau griuvėsių skaudžių,
Tik sulinkę šlamėdavo medžiai
Gražią sakmę amžių ilgų.
 
Kas jaunystėj svajoti netrokšta,
Kelti taurės draugų būryje...
Vakarojom ir glaudė mus bokštas
Sumanytam jaunimo klube.
 
Nūnai metai kiti, jau ir medžiai kiti,
Bendraamžiai palikom senoliais.
Tik raudona pilis, kaip kad niekad graži,
Nors jos plytos iš paprasto molio.
 
Žydi gėlės prie bokšto, prie sienų senų...
Ne nuo saulės jos mielos ir šiltos.
Kai ranka jas liečiu, metų tėkmę jaučiu,
O raudona pilis tarsi tiltas.