Apie save nieko, arba tik gerai,
Apie kitus – viską norim žinoti,
Net kokie lanko naktį sapnai,
Po šiltu apklotu – pilki ar spalvoti.
 
Ir belieka tik pasvajot, kad esi neįdomus,
Kad esi laisvas ir niekam neskolingas,
Kad nepalies jokia pikta akis ar ranka,
Nes esi  toks neapsakomai kvailai laimingas.
 
O Dieve, kodėl mes žemėj, čia kažkokia klaida,
Čia gi negalima ant nieko nepykti ir nepavydėti,
Čia turi už kažką žūti ir už kažką laimėti,
O pats sau nieko netrokšti ir net neturėti.
 
O širdis taip trokšta meilės ir laisvės,
Ir vis zyzia kaip uodas Dievui į ausį,
O jis vis sako, dar pakentėk truputėlį,
Man dabar atėjo laikas minutėlę nusnausti.