Tiktai negąsdinkim nei strazdo giesmininko,
Nei žvirblio, zylės, nei pilkos mažos pelės,
Kas sėja tuos pavojus, pats paskui juos renka
Ir lieka tuščias namas, stalas ir tuščia lėkštė.
Kai sėlina pavojus, visi apmirkim tyloje,
Taip, kaip prieš audrą, ar griausmus gamta nutyla,
Tegu užstringa balsas gerklėje, pabūkime nebylūs,
Audra nurims, vėl rinksim vyšnias, obuolius ir slyvas.
O kokios vyksta  mizanscenos, mirtis tai gundo, tai vilioja,
Kas neištvėrė, be priežasties išėjo, tą išsiuntė į pragarą ar rojų,
O kaip ilgai netyla ši audra, gal bando mūsų klausą ir budrumą,
Žvelgiu pro langą, tolsta palengva, tik retkarčiais griaustinis dar sugruma.