Tėviškė buvo mano uostas


Vieškelis, šunkeliu virsdamas,
Per mišką į seną sodybą veda –
Laumės-raganos ilgais pirštais,
Šunkeliu einančius, negyvai užkutena.
Žaltvykslių mielos žalos akys
Klaidžioja, viliojančiai mirksi,
Jeigu, bent truputį, išsuksi iš kelio –
Amžių amžiams pelkėje dingsi.
Surandu užžėlusį mažą takelį,
Einantį per pievas geltonas,
Girdžiu krūmynuose gegutės balsą –
Kad takelis parvestų namo, noriu.
Nesvarbu, kad čia ryto rasos
Tik erškėčius ir usnis puošia,
Vėjas uosio šakose blaškosi –
Tėviškė buvo mano uostas...


Žiemgalos Bitė
2020 rugpjūtis
Raktažolė51

2020-08-01 09:19:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2020-08-02 09:52:21

Nesutinku su Jūsų „buvo“, kurinys alsuoja amžina dabartimi, ši nuostabos akimirka išliks Jūsų sieloje visada.   Dėkui Jums.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2020-08-01 11:33:27

magiškos eilės

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-08-01 11:30:21

Tėviškė, tarsi, magnetas visus traukia gražiais prisiminimais ir ilgesiu prabėgusios vaikystės.