Minčių trupinėlius renku,
pasiklydusius vasaros kaitroje,
žvilgsniu apglėbiu dangaus mėlius,
medžių kupolus – kaip norėčiau
paklajoti ryto gaivoje...
Tekanti saulė minčių nepalies,
aplinkos audros nebrandins,
nepasiklys prie ąžuolo šalia klėties,
kas gilėjantį nerimą priglaus?

Tad pasvajoki nors mintyse su vėju,
kylančia saule, ryto rasa,
sielos ramybės su nieku nesieju,
juk nepajausiu sidabro lašų basa...
Laikas pasiglemžė pralėkusias vasaras –
ji dar čia – sieloje nieko nejaučiu,
kodėl liūdesį ir nežinomybę paliko,
skriedamas nesugaunamo mirksnio greičiu?
Kažkam sugrįžta kaitra, sugrįžta gojai –
Man telieka mintys minutei trumpai,       
kodėl laikas nesugrįžta į tolius skriejęs –
pasilieku vidiniame pasauly sujauktam.
 
2020 m.