Klausyki, mielasis, gal mes abu virskime bitėm?
Ir neškime medų, lipdykime korį kartu.
Skraidysim po pievas nuo vieno žiedelio ant kito,
Ir gersime midų – saldžiausią nektarą dievų.
 
Paskui mes auginsim vaikus – bus maži ir pūkuoti,
Dryžuotais gelsvais marškinėliais – panašūs į mus.
Pripilsime bičių pienelio pilniausią ąsotį,
Lai geria ir skraido laimingi visi po laukus.
 
Gyvensim aukštai drevėje – po mumis nors ir tvanas!
Mergaitės bus darbščios bitelės – kaip jųjų mama,
Berniukai šiek tiek tingesni, nes tėvelis juk tranas,
Ir zysim visi vien kitiems – mes juk bičių šeima.
 
Ir gelsim, jei reiks...
-----------------------------------------------------------------
Nors įgėlusios bitės numiršta,
Kai gindamos save suleidžia skriaudėjui nuodus.
-----------------------------------------------------------------
O mudu juk esame žmonės ir ištveriam viską,
Ir galime vienas kitam gelti metų metus.