Mes neprapulsim ir nenupulsim,
Viską surinksim, dainon sudėsim
Ir atsistoję ant pilies kalno
Kai uždainuosim, vėl atsitiesim.
 
Vargai vargeliai tartum vaikeliai
Vienas per kitą verčias ir ritas,
Duok mums kantrybės, o Dieve mano,
Kad atlaikyčiau spūstį be galo.
 
Vargo šėlionės, ligos, kelionės,
Tam, kad atspėtum Dievo dėliones,
Daug ką išbandę ir vėl nuo pradžių,
Kol susidėvi arklio pavadžiai.
 
Tada į Laisvę, į platų kelią,
Vytis galopu prarają skelia,
Nesugrąžins jos joks skersapūtis,
Baigėsi karas, baigėsi griūtys.
 
Tiesūs ir gražūs stovi lietuviai,
Kai uždainuoja „Ant kalno mūrai“,
Džiaugiasi jaunas, džiaugiasi senas,
Ant aukšto kalno laužai kūrenas.