Jau į pabaigą tai, ko nebuvo
Nors vadinom žiema, bet varvėjo
Ne varvekliai nuo stogo, bet kūnu
Įsilijusios dienos su vėju...

Gal ir teisūs, kurie nenorėjo
Užgesinti girliandų, nors šventės
Užsimiršo seniai ir praėjo
Ir neliko šviesos iš kur semtis...

Kalendoriuje vėl atsiversim
Tris lapus su pavasariu, metas
Išgyventi krūtinėj katarsį,
Kol išnyks veidas darganų šlapias...