Kokia tyla ir nežinia už posūkio ten laukia,
Dar žemės gyslomis vanduo į upelius suplaukia,
Dar neišdžiūvus sena vaga per tūkstančius prabėgus,
Dar galim sočiai atsigert ir atsigaut nuo slėgio.
 
Žaliuoja dar šventi miškai ir garbanos dar žalios,
Išėję galim pasinert į žalią jų nektarą,
Dar grįžta paukščiai susukt lizdus, jų čiulbesys girdėti,
Gal niekas taip ir nepražus ir nereikės gedėti.
 
O kiek ženklų ir kiek vaizdų dangus pasauliui siunčia,
Net kartais sudreba širdis nuo to, kaip audros siaučia,
Nuo to, kaip degina ugnis kas gyva ir negyva,
Ir  atsivėrusi  širdis gailia rauda prabyla.
 
Raudokime visi kartu ir apraudokim netektis,
Po kiekvienos jų gal mažiau pateksime į prapultis,
Nesunaikinkime savęs ir visko, kas mums duota,
Iškelkim GROŽIUI vestuves, skubėkim į jo puotą.