Tyliosiom naktim kloju jam guolį,
žemaitė mergelė beakė, bekojė.
Mylėta daug, nieks nepamiršta
garbinant tą, kurs bevardis, ištrintas,
perlų karoliais raizgytas, maldautas,
mazgojant nasrus, aukas atnašaujant.

Patalus purtau, juokas nuaidi.
Slibine mylimas, svetimas, gyvi
žiežirbom lis, baus mudu Perkūnas,
lietūs sukils, o Žemė Motulė
išsižadės, ištrems iš namų.
Man su tavim, juk žinai – nebaisu.

Slibinas raitosi, debesys kyla,
sparnai išsitiesia, jūros nutyla.
Žemė nusimeta purviną rūbą,
skyla narveliai, paukščiai ištrūksta,
o mano šventas tyras naivumas
slibino širdį meile nužudo.